Prieš septyniasdešimt metų balandžio 24-tą dieną, pirmadienį, tarp pirmos ir antros valandos, sako mūsų 99-erių metų mama, aš gimiau. Nemažas laiko tarpas ir nuostabiausia, kad mes iki šiol drauge. Kitaip įsivaizdavau ir kitaip rengiausi tuos baisingai didelius metus su šeima, draugais ir bičiuliais paminėti. Valdovų rūmuose svajojau pristatyti savo naujausias knygas „Kapai ir žmonės“, „The Aestii. The Western Balts“ ir mudviejų su Daniel Bogdanovič kuriamą tinklo svetainę „Aisčiai“.

Žmogus svajoja, o gyvenimas savaip tvarko ir sutvarko. Knygos, pasak Kamilės Kalibataitės, netruks pasirodyti ir visi norintys vieną iš jų galės įsigyti parduotuvėje http://www.kapaiirzmones.lt. Svetainę, tarsi nujausdami, su Danieliumi pradėjome kurti dar pereitų metų rugpjūtyje. Didžiąją dalį jau padarėme. Liko malonus kūrybinis darbas su Dauglaukio kapų medžiaga, kuris netruks pasidaryti.

Šis svetainės puslapis atsirado mano bičiulių Rasos Aškinytės, Vytauto Ališausko ir Arūno Gudinavičiaus dėka, kurie maloniai sutiko pasidalinti įspūdžiais apie naujausius mano darbus. Visi jie žinomi Lietuvos žmonės. Rašytoja, filosofas ir antikos tyrėjas, informatikas ir leidėjas. Ačiū Jums, bičiuliai, už tikrai įdomias ir man reikšmingas mintis.

Rasa Aškinytė

Rašytoja ir filosofė, „Metų knygos 2014“ laureatė, istorinio romano „Glesum“ autorė (2016, „Vaga“)

Vytautas Ališauskas

Profesorius, Vilniaus universitetas, Klasikinės filologijos katedra

Arūnas Gudinavičius

Docentas, Vilniaus universitetas, Komunikacijos fakultetas, Skaitmeninių medijų laboratorija, Vilniaus universiteto leidyklos direktorius

Šitą knygą pradedi mylėti vos pamačius jos viršelį. Žmogus prie žmogaus, istorija prie istorijos. Juos skiria ir jungia šimtai ir tūkstančiai metų. Ir Dievo dovana, leidusi jiems taip neįprastai susitikti. Susitikti tam, kad praeitis būtų prikelta, pripažinta, papasakota ir parašyta šitos knygos pavidalu.

Knyga skirta „tiems, kurie nenori, kad istorija liktų be istorijos pradžios“. Šiai užduočiai įgyvendinti Likimas pasirinko knygos autorių. Pasirinko, ir nesuklydo. Nežinau jokio kito žmogaus, kuris šį darbą būtų atlikęs su tokia meile ir pasišventimu, su tokiu įkvėpimu ir pagarba protėviams ir praeičiai, su tokiu tikėjimu „visą mano gyvenimą užbūrusia svajone nors trumpam persikelti į aisčių senovės laikus“. Ir „visą gyvenimą“ čia nėra jokia metafora ar šiaip gražūs žodžiai. Jie tai ir reiškia – visą gyvenimą.

„Tie kultūros lobiai, kuriuos iškėliau iš užmaršties“… Taip, visus tuos radinius iškėlė pats autorius. Iškėlė palaipsniui – pirmiausia fiziškai (pats vykdydamas kasinėjimus 1975–2007 metais), tada dar kartą darydamas mokslinę radinių analizę, dar kartą – rašydamas monografijas. Ši knyga – dar vienas aisčių paveldo „iškėlimas“ visiems, kas domisi savo praeitimi, kas nori pagilinti suvokimą „kas Tu esi, iš kur Tu esi, koks Tu esi“.

Knygos sakiniai alsuoja pasididžiavimu ir meile kiekvienam radiniui, kiekvienai istorijos detalei. Ir taip buvo visada. Tą gali patvirtinti studentai (tarp jų ir aš), kartu dalyvavę kasinėjimuose. Reikėjo tik truputį neatsargiai pasielgti su atkastu kapu, iškart sužinodavome, kaip labai dėstytojas vertina kiekvieną kapo detalytę. Kas mums, studentams, buvo tiesiog radinys, senas daiktas, ir tiek, dėstytojui buvo Radinys – tai, kas, kaip jis sako šioje knygoje, gali „papasakoti to meto gyvenimo akimirkas, kurios, tarsi ant ieties smaigalio iškelta vėliava, rodo buvusiųjų gyvenimo pilnatvę“.

Skaitydamas knygą patiki, kad autorius turi specialų gebėjimą kalbėtis su radiniais. Kas mums, skaitytojams, yra tiesiog radinys, knygos autoriui tai yra Ženklas. Ženklas, kurį jis mums, skaitytojams, išverčia į žodį, į istoriją, į žmogaus gyvenimą. Jis mato tai, ko nesugebėtume pamatyti mes – kad akmenys kape yra ne šiaip akmenys, o „amžini namai iš amžinos medžiagos“, kad stikliniai karoliukai yra ne šiaip papuošalas, o kelionių į Romos imperiją įrodymas. Tai žmogus, kalbantis su radiniais. Nuostabus klausytojas, kuriam radiniai patiki savo paslaptis. Vertėjas iš daiktų į žodžių, istorijų, gyvenimų kalbą. Tai žmogus, kurio talento pagalba mums atsiveria seniausia istorija, nes nesant rašytiniams šaltiniams gebėjimas prakalbinti archeologinius artefaktus yra vienintelė galimybė istoriją atkurti.

Knygoje daugybė istorinių detalių ir faktų, tačiau tai jos neapsunkina, o paverčia dar patrauklesne. Verta paskaityti ir tiems, kurie apie istoriją nežino nieko, ir tiems, kurie žino labai daug – tikrai rasite kažką naujo. Naujų faktų. Naujų interpretacijų. Naujo nuoširdumo.

Nors knyga mokslinė, tačiau parašyta lengvai skaitomu, įtraukiančiu stiliumi, lyg filmuojant, kai kamera tai priartėja, tai atsitraukia, vėl priartėja ir vėl atsitraukia. Toks „zoom-in“ – „zoom-out“ metodas ir informatyvus, ir patrauklus, nes perteikia ne tik tikslias kiekvieno radinio detales, bet ir atveria platesnę perspektyvą. Kartais „kamera“ priartėja tiek, kad matai kiekvieną smulkiausią papuošalo ar ginklo detalę, tada tolsta, apima jau visą kapą su jo savininku ir gausybe radinių, dar tolsta, jau matosi visas kapinynas, visos aisčių žemės, tada visa Europa su draugiškomis ir priešiškomis gentimis, Romos imperatoriais, metraštininkais ir Gintaro Keliu, tada dar tolyn, iki Saulės, Mėnulio ir Šiaurinės. O tada vėl artėja ir vaizdas susitraukia ties gintaro karoliuku ant kario kaklo, ties antskydžiu, ties antkakle, kamanomis ar kapo akmeniu. O tada vėl tolsta…

Autorius sugebėjo įsijausti į praeities žmonių gyvenimus. Toks pat empatiškas jis ir skaitytojams. Kai tik informacijos susikaupia labai daug, skaitant atrodo viskas, galvoje nebetelpa, autorius pateikia schemą ar iliustraciją, kuriose labai aiškiai, vizualiai ir estetiškai apibendrinama visa pateikta medžiaga. Sustoji, susidėlioji galvoje, ir skaitai toliau. Nes viskas, kas ką tik atrodė taip sudėtinga, pasidaro aišku.

Pabaigai norėčiau pacituoti – „pamenu didžiuosius naujosios eros pradžios Dauglaukio plokštinio kapinyno tyrinėjimus. Naktį, susukę automobilio šviesas į atidengtus protėvių kapus, praleisdavome ne vieną valandą šnekėdamiesi apie tų žmonių gyvenimus, – kokie jie buvo, kokie rūpesčiai juos slėgė, kokie džiaugsmai juos lankė. Neišdildomas liko įspūdis, kuris man paliko kažkokį liūdesio ir prisilietimo prie tų žmonių gyvenimo ženklą“. Būtent tokį įspūdį ir jausmą man paliko ir ši knyga – švelnaus liūdesio, kad kažkas – gyvenimai, kuriuos tarsi kartu išgyvenau skaitydama šitą knygą – buvo, ir baigėsi. Liūdesio, bet tuo pat metu ir nenusakomos didybės, nes tai, kas tada buvo, dabar yra mumyse.

Esu parašiusi daugybę atsiliepimų ir recenzijų knygoms bei mokslo darbams. Visada rašydavau kruopščiai ir atsakingai. Bet rašydavau protu. O šitą tekstą parašiau širdimi. Nes apie knygą, parašytą širdimi, protu kalbėti neišeina.

Su pagarba knygos autoriui, su didžiuliu dėkingumu už galimybę prisiliesti prie jo darbų – Rasa Aškinytė.

Istorijos mokslas visada balansuoja ant nežinomybės ribos. Kuo gilesnė praeitis, tuo sunkiau ją apčiuopti ir pristatyti kitiems. Istorikui, beieškančiam visa ko šaknų ir ištakų, reikia ypatingų mąstymo ir būdo savybių. Pirmiausia – drąsos mesti iššūkį įsigalėjusiems mokslo sutarimams arba prisiminti kadaise buvusius ir pamirštus. Prof. Eugenijus Jovaiša savo baltiškojo pasaulio tyrimuose nestokoja tokios drąsos. Jo pateikta aisčių hipotezė ne vienam nusistovėjusių pažiūrų tyrėjui kelia tam tikrą nerimą – ar ne per toli užgriebiama, ar ne per ekscentriška taip kalbėti apie mūsų etnogenezę? Galima pasakyti viena: prof. Jovaišos darbuose archeologo ir istoriko žvilgsniai neina į konfliktą ir neužgožia vienas kito, vaizduotė nepavaduoja analitinio mąstymo, bet ir išsaugo deramą vietą – be jos šaknų ir ištakų paieškos būtų tuščios. Galiausiai autorius savo minties nedangsto painiomis teorinėmis dekoracijomis, antra vertus išlieka akademinio diskurso vagoje. Eugenijaus  Jovaišos knygos yra atviros atsakingai diskusijai ir, reikia tikėtis, kada nors jos sulauks.

Su Profesoriumi pradėjau dirbti 1999 metų pradžioje. Buvau pervažiavęs Ameriką nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, o studijuodamas KTU paskutiniame magistrantūros kurse mokiausi programuoti Macromedia Director. Vilniuje ieškojo mokančio programuoti interaktyvias multimedijos sistemas. Išsiunčiau CV ir pradėjau dirbti UAB „Elektroninės leidybos namai“, kuri buvo interaktyvių multimedijos sistemų kūrimo pradininkė Lietuvoje. Autorius, idėjų generatorius ir įkvėpėjas, projektų vadovas ir vykdytojas buvo profesorius Eugenijus Jovaiša. Vėliau sužinojau, kad Profesorius su sūnumi Mariumi multimedija susidomėjo nuo 1987 metų, kai pasirodė Apple IIe ir pristatė HyperCard, kuri leido duomenis sieti su grafine vartotojo sau prisitaikoma sąsaja. Pradėjęs dirbti gavau kompiuterį su atnaujintu kietuoju disku. Tai buvo 8 gigabaitų diskas. Interneto greitis buvo toks, kad apie video ar trimačių vaizdų publikavimą jame niekas net nesvarstė. Pirmąją mano programuotą multimedijos programą išleidome kompaktiniame diske, kurie Lietuvoje buvo naujovė. Tai buvo „Lietuva iki Mindaugo“, kuri jungė garsus, tekstus, statinius ir judančius vaizdus. Tuo metu pasirodė ir kultinis filmas The Matrix, suteikęs pagreitį multimedijos programuotojų bendruomenei, o 2002 metais išleidome „Gimtąją istoriją“, kurios akcentas buvo interaktyvios užduotys, lavinamieji žaidimai, žinių pasitikrinimo įrankiai moksleiviams. 2004 metais pasirodė pirmoji „Įdomiosios istorijos“ dalis, kurioje buvo didelė tų laikų naujovė – trisdešimt animuotų istorinių pasakojimų. Tik prieš kelerius metus pastebėjau kompiuterinę animaciją istoriniuose filmuose pradedant naudoti ir mūsų televiziją.

Visus šiuos kūrinius rasite Aisčiai.eu. Šie interaktyvūs darbai, nors iš dalies jau tampa multimedijos technologijų istorija, atrodo visai nepasenę. Profesorius visada reikalaudavo aukščiausios kokybės. Ar tai būtų tekstas, ar nuotrauka, animacija ar paieškos funkcija. Mane, kaip programuotoją tas šiek tiek erzindavo – visada norėdavosi „optimizuoti“ failą, kad lengviau būtų juo manipuliuoti. Laikas parodė, kad Profesorius buvo teisus. Nors technologijos per tą laiką labai patobulėjo, tačiau jau internete žiūrėti animuotus pasakojimus iš „Įdomiosios istorijos“ aukščiausia kokybe per visą ekraną galime dėl panaudotos vektorinės grafikos, o paieškos funkcija per sekundės dalį atranda bet kurį pasakotojo žodį.

Laisvai prieinamos E-knygos, E-vadovėliai, E-istorijos ir žaidimai iš kompaktinių diskų tik dalis to ką galima naršant atrasti Aisčiai.eu. Nepaprasta kolekcija surinkta „Laidojimo paminklų“ dalyje, kur Profesorius su jam būdinga precizija pristato savo tyrinėjimus. Žemėlapiai, koordinatės, kapų planai, statistinės lentelės, pasiskirstymų grafikai, radinių scheminės radimo vietos, didelės raiškos nuotraukos, lydintys tekstai, trimatės rekonstrukcijos. Man pačiam artimiausias Dauglaukio kapinynas, nes turėjau laimės su Profesoriumi ten praleisti dvi vasaras jau paskutinėje kasinėjimų stadijoje. Patyrinėkite – Laidojimo paminklai > Dauglaukis > Kapai ir radiniai, kapų schemoje pasirinkime, pavyzdžiui, 110 kapą. Mes dar tik mokomės kaip išsaugoti ir perduoti savo skaitmeninį paveldą bei duomenis ateities kartoms, todėl svarbu, kad Aisčiai.eu tampa pasaulinės atvirų mokslo duomenų iniciatyvos dalimi, nes tyrimų duomenys tampa prieinami visiems.

Tituliniame Aisčiai.eu puslapyje besisukanti aistės 3D skulptūra su žymiąja kepurėle iš Dauglaukio kapinyno 66-to kapo man simbolizuoja nuolatinį technologinį progresą, kurio liudytojais ir kūrėjais esame. Turėjau garbės audringai švęsti Profesoriaus penkiasdešimtmetį. Septyniasdešimtmetį sutinkame karantino sąlygomis, kaip niekada jausdami gerų skaitmeninių šaltinių poreikį. Aisčiai.eu pasirodė pačiu laiku ir vietoje.

laidojimo paminklai