2012 metų pabaigoje sulaukiau netikėto skambučio – malonus moteriškas balsas pasakė, kas esanti – Laima Tubelytė-Kriukelienė, dailininkė iš Utenos. Išgirdau: „Aš norėčiau iliustruoti jūsų knygas“. Maloniai nustebau – iki šiol niekas nesisiūlė, o čia dar ir dailininkė, kuriai įdomi priešistorė… Sutikite, tai truputį neįprasta. Pakalbėjome, ji atsiuntė savo darbus. Žiūriu, ogi dailininkė nėra naujokė istorinėje tematikoje, – ypač įstrigo „Žalgirio mūšis“. Tas šviesumas, grakštus judrumas, tobulai pasteliškai suklostytas spalvinis pasaulis. Įspūdinga – pasakiau pats sau, ir mes pradėjome. Diena po dienos rašiau paveikslų scenarijus, rinkau ir Laimai siunčiau ikonografinę medžiagą, o ji – eskizus. Ir metams praslinkus atsirado dešimt paveikslų pagal mano tyrinėtų aisčių laidojimo paminklų medžiagą. Man jie begaliniai subtilūs, nuosaikiai spalvingi, kupini romantiškų tolių, kurie taip tinka mano širdžiai ir, man regis, tą tolimą gyvenimą daro šios dienos dalimi. Ir, turbūt, mudu abu su Laima tikimės, kad lankytojai supras mūsų darbo paskatas ir jo prasmę, o akis maloniai maudysis spalvingoje jūroje.
Mėginant apibūdinti aisčių kultūrą, įvairiai ji apibrėžiama. Yra formalūs civilizacijos elementai. Kaip antai – raštas, rašytiniai įstatymai ir kita. Kai jų nerandama, tokia visuomenė gali būti visaip nusakoma, bet toli gražu neprilygs mūsų eros graikų ir romėnų civilizacijoms. Ir su tuo sunku ginčytis, bet, žvelgiant į II–III amžių aisčių papuošalus, sunku sulaikyti nuostabą – tokie jie gražūs. Šios moters papuošalų rinkinys sudarytas pagal 39 ir 66 moterų kapų radinius, kurie datuojami III amžiaus pirma puse. Tegul kiekvienas Jūsų sprendžia, kokia ta aisčių kultūra, tačiau man, tų kapų tyrinėtojui, jie yra tikri šedevrai. Ir meno, ir technologijos prasme. Ir dabartiniams auksakaliams reikia galvas pasukti, kaip tiksliau atkartoti tai, ką senieji sukūrė mažne prieš du tūkstančius metų. Tad šioji galerijos dalis skirta parodyti įstabiausius menus paminklus, kuriuos radau archeologinių tyrinėjimų vasaromis.