Dauglaukis, 14 moters kapas, 150–220 metai po Kristaus.

Jaunos merginos ar net mergaitės radiniai vienaip ar kitaip siejasi su Romos kultūra. Aisčių auksarankiai neregėtą segę padarė vietoje, tačiau, sekant Romos skoniu, ji yra kiauraraštė. Pats jos stačiakampis pavidalas nėra įprastas net ir žvelgiant į Dauglaukio papuošalų įvairovę. Antros tokios segės nėra visame I–V amžių aisčių pavelde, ir nori ar nenori tenka savęs paklausti, kur aisčių meistrai sėmėsi amato paslapčių? Juk segės plotis tik 4 cm, o aukštis plačiausioje vietoje 2,5 cm, o siauriausioje – tik 1,4 cm. Žalvario sienelės storis yra tik 1 mm. Įsivaizduokite, ką reikėjo daryti, kad skystas žalvaris vienodai pasiskirstytų tokioje sudėtingoje vaškinėje, moliu aplipintoje, formoje. Dabartiniais laikais liejant tokius subtilius dirbinius, naudojami prietaisai, kurie spaudžia skystą žalvarį, kad jis vienodai pasiskirstytų formoje. O ką darė meistrai beveik prieš du tūkstančius metų? Gal ir keista bus išgirsti, tačiau šią segę atkartojęs Kazimieras Barišauskas sako, kad jie galėjo naudoti kažkokią rankinę centrifugą. Kitaip tokio segės lankelio niekaip neišliesi. Antrojo moters papuošalo – karolių vėrinio – aistiška prigimtis nekelia abejonių. Atvežtiniai emalio karoliai derinti su vietos meistrų žalvariniais kilpiniais pakabučiais ir žalvariniais karoliais, kurie yra tiesiog neginčijami jų aistiškos prigimties ženklai.