Dovanoti ginklai. L. Tubelytė-Kriukelienė. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm, 2013

Krikščioniškos istoriografijos atstovų darbuose pasitaiko teiginių apie apverktiną moterų padėtį barbarų kraštuose. Jos vaizduojamos vyro užgaida ir jo priedėliu, beteisėmis ir užguitomis. Skaitant romėnų darbus galima rasti moters vietos aprašymą šiaurinės Europos barbarų visuomenėje. Tacitas 98 metais veikale „Germanija“ aprašė moterį, pabrėždamas jos, vyro bendražygės ir motinos, vaidmenį: „<…>Savo žaizdas neša kariai motinoms ir žmonoms, o šios nebijo jų apžiūrėti ir suskaičiuoti. Moterys, be to, kovojantiems nešioja maistą, drąsina juos. <…> Germanai mano, kad moterys turi savyje kažką švento ir pranašiško ir dėl to neniekina jų patarimų ir vertina jų atsakymus. <…> Jie mano, kad ginklas – tai tvirčiausias ryšys, tai – šventos paslaptys, tai – sutuoktuvių dievai. Kad moteris negalvotų, jog ji nedalyvauja didžiuose žygiuose karų nelaimėje, pati lemtinga jos moterystės pradžia įspėja, jog nuo šiol ji vyro bendražygė darbuose ir pavojuose, pasiryžusi kartu su juo iškęsti tą patį taikos ir karo metu. Visa tai jai primena pajungti jaučiai, pabalnotas arklys, jos įteikti ginklai. Taip reiks gyventi, taip ir mirti. Ji gauna tai, ką nepaliestą ir išsaugotą atiduos sūnums, ką vėl po kiek laiko gaus jos marčios, ir kas vėl bus grąžinama jos anūkams.“ Nėra rašytinių šaltinių apie to laiko aisčių visuomenės moteris, tačiau yra materialių liudijimų – moterų laidojimo paminklų, kurie byloja apie didelį joms skirtą visuomenės dėmesį. Šis paveikslas atsirado kaip tik įkvėptas gražios Tacito frazės: „Visa tai jai primena pajungti jaučiai, pabalnotas arklys, jos įteikti ginklai.“