Lauksvydai. L. Tubelytė-Kriukelienė. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm, 2013.

IV amžiaus antroje pusėje ir V amžiaus pradžioje aisčių visuomenė išgyveno sunkesnius laikus. Gintaro kelio sukeltas audringas kultūros pakilimas liko praeityje, nuo IV amžiaus apmirė aisčių ir romėnų prekybiniai santykiai. Romos imperija pergyveno nuopuolio ir barbarų pasaulio apgulties laikmetį. Aisčių pasaulyje atsirado spalvotų metalų stygius. Puošyboje vietoje buvusių masyvių pasirodo lengvų ir liaunų formų apyrankės, žiedai, segės. Pasitaikė, kad seges imta daryti iš vietinio metalo – geležies, o tai aisčių pasauliui nebuvo įprasta. Apskritai, IV amžiaus antroji pusė ir V amžiaus vidurys – kultūros keitimosi laikas, kuris naują pavidalą aisčių visuomenėje įgaus nuo V amžiaus pabaigos ir VI amžiaus pradžios. To laiko kapinynai buvo nedideli, o Lauksvydų kapinynas įrengtas, sakyčiau, „žemyno gilumoje“, atokiau nuo upių, kurios tais sunkiais laikais slėpė nemaža pavojų dėl sunkmečio negandų. Tad, galimas dalykas, gyvenvietės buvo kuriamos nuošalesnėse vietose, kurias nebūtų galima taip greitai aptikti, jeigu jos būtų įrengtos palei upę. Lauksvydų kapinyną išskiria penkiagubas kapas – greta vienas kito buvo palaidoti du vyrai, dvi moterys ir paskutiniajai moteriai ant skreito užkeltas miręs apie 14 metų paauglys. Pirmojo vyro poza gerokai primena „sargybinio pozą“. Niekas nepasakys, kas buvo mirties priežastimi – infekcija ar smurtas, tačiau su mano nupieštu „pavojingu laiku“ ganėtinai dera žinia iš IV amžiaus pabaigos gotų karaliaus Hermanariko gyvenimo, kur teigiama, kad savo šaunumu ir išmintimi jis buvo pavergęs aisčius. Gal šis penkiagubas kapas ir yra Hermanariko kariaunos reido į aisčių pasaulio gilumą liudininkas?