Plinkaigalis. L. Tubelytė-Kriukelienė. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm, 2013.

Plinkaigalio atradimai tarsi iš gausybės rago pažėrė ankstyvųjų viduramžių pradžios aisčių visuomenės kultūros klodų įvairovę. Dabar jau europinio garso sulaukusi neįtikėtinai turtinga V–VI amžių visuomenė gyveno karinės diduomenės laikais ir, anot Simono Grunau, rinko savo karalius: „<…> jų valia mūsų Krivį krivaitį ir jo palikuonis, kuriuos malonės duoti dievai ir kuriuos vaidevučiai išrinks Rikojote, pripažinti mūsų aukščiausiais viešpačiais“. Ši visuomenė prabangos poreikiams patenkinti nepasitenkino vietinėmis medžiagomis. Jai reikėjo visko – aukso, sidabro, alavo švino, vario, bet šie lobiai buvo stipriausios to meto Rytų gotų karalystės įtakos sferoje. Gotų karalius Teodorikas Didysis tarp 523 ir 526 metais parašė laišką aisčiams, kurį jis perdavė per atvykusius aisčių pasiuntinius mums nežinomam aisčių karaliui. Niekada nesužinosime, kurios aisčių gentys dalyvavo toje istorinėje diplomatinėje misijoje, tačiau Plinkaigalio visuomenės kultūrinė branda leidžia numanyti ją šioje misijoje galėjusią dalyvauti. Jai iškelti uždaviniai buvo ne tik prekybiniai. Pirmieji laiško sakiniai „Iš atvykusių jūsų pasiuntinių supratome, kad labai stengiatės su mumis susipažinti, idant, gyvendami Okeano pakrantėse, prisidėtumėte prie mūsų sumanymo“ leidžia suprasti, kad aisčių pasaulio atstovai atvyko derybų su Teodoriku Didžiuoju dėl jo kuriamos barbarų pasaulio sąjungos prieš Bizantijos imperiją. Ar ta sąjunga susibūrė – šaltiniai nutyli, o ir pats jos kūrėjas 526 metais mirė.