Raudonėnai. L. Tubelytė-Kriukelienė. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm, 2013.

Reikia dėkoti Atsitiktinumui, kad Raudonėnuose buvo ištirti trys 10–40 metais datuojami ypatingos akmenų konstrukcijos kapai. Ant stataus Nemuno kranto, tuoj už Raudonės, įrengtą ir jau du tūkstančius metų skaičiuojantį kapinyną apsaugojo smėlis ir vėjas. Man pačiam tyrimų metu teko patirti šėlstančio ir gūsiais genamo vėjo stichiją, kuri buvo tokia maloninga, kad storu, metriniu apklotu, užklojusi amžino poilsio vietą, išsaugojo pirminį žemės paviršių ir nepaliestą kapų aplinką. Ilgiausius metus slėpti kapai praskleidė pirmųjų Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros kolonistų supratimą apie „amžinojo namo“ aplinką ir kraštovaizdį. Aukštas Nemuno skardis, po kojomis vingiuojantis Nemunas, tarsi Stiksas, atskyręs gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, anapus smėlingas krantas pereinantis į derlingą lauką su tolumoje dunksančiomis giriomis, – tokią „apžvalgos aikštelę“ įrengė gentainiai savo mirusiesiems. Iš slėpiningos būties aukštumų jie stebės kasdienį savo artimųjų gyvenimą: puslankiu dunksančius gimtuosius namelius, jaučių traukiamus vežimus, kažkur eikliais žirgais pasileidusius raitelius, krante ištrauktas valtis ir prie jų palinkusius dervuotojus, žaidžiančius vaikus ir jų rūpestingas mamas. Ir, žinoma, apeiginę aikštę su vyriausiojo dievo Perkūno stovyla. Iš jo sklindantys žaibai įkūnija papročių ir protėvių jėgą ir primena, kad jie gyvi, kad jie čia, kalne, ir kasdieną stebi ir vertina gentainių darbus bei poelgius.