Rupunionys. L. Tubelytė-Kriukelienė. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm, 2013.

XI amžiaus vidurio aisčių gentys gyveno ankstyvojo feodalizmo sąlygomis. Visas kraštas buvo nusėtas vietinių kunigaikščių valdomis, o Rupunionys veikiausiai priklausė kažkokiam aukštaičių kunigaikščiui. Europos plėšikų – vikingų – galybės laikai nukrypo į saulėlydį, tačiau kraštą nuolat skrodė apskritais skydais ginkluotų plėšikaujančių vikingų būriai. Rupunionių kiemo kalvis, tolumoje išvydęs signalinių laužų dūmus, skuba šventa laikomoje vietoje, kapinėse, slėpti savo lobį – penkiasdešimt tris tik ką nukaltus ginklus: du kalavijus, vieną kovos peilį ir gausybę įvairiausių formų ietigalių. Jis suspėjo netgi juos apdeginti, kad rūdys jų neėstų, saugiai paslėpė, tačiau kažkodėl – gal žuvo nuo tų pačių vikingų rankos? – niekada nebegrįžo jų paimti. Vikingams pavymui rieda gurguolė su prisigrobtu turtu, o joje į vergovę paimti vyrai, moterys ir vaikai. Apie kraštą raižančius vikingų būrius liudija ir kiti tyrimai: Dauglaukyje, prie Jūros upės, 77 sudeginto mirusiojo kape buvo paslėpti mirusio ar žuvusio vikingo palaikai su dviašmeniu vikingų tipo kalaviju ir balno kilpomis. Mūsų amatininkas savo lobį paslėpė Rupunionių kapinyne, kurio kapai tokie pat skurdūs kaip ir Krūvanduose aprašytieji. Juos sieja artimas laikotarpis – VI amžiaus antra pusė ir net VII amžius. Gal tai tos pačios 536 metų katastrofos sąšauka?