Vėluikiai. L. Tubelytė-Kriukelienė. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm, 2013.

Vėluikių vyrai buvo kariai. Prisimenant Adolfą Tautavičių ir jo Taurapilio tyrinėjimus, galima būtų jo žodžiais pasakyti, kad rasti kariaunos vado ir eilinio kariaunos nario kapai. Ginklų komplektai labai panašūs. Juos skiria rangą nusakantys požymiai – puošnios kamanos ir puošni perpetė. Nėra reikalo abejoti, jog vyrų kapuose palaidoti vakarų baltų kariai, kurie, matyt, priklausė Nemuno žemupio kultūros baigiamajame etape gimusiai ir Ančios pakrantėse įsikūrusiai šiaurinių skalvių bendruomenei. Vėluikiai papildo karinio elito kapų Lietuvoje sąrašą ir dar kartą patvirtina, jog V a. pirmoje pusėje tarp skalvių buvo karinė diduomenė ir jos valdoma kariauna. Antropologiniai tyrimai leidžia daryti prielaidas, kad šie vakarų baltų kariai-aisčiai, ypač karo vadas, nemažą laiko praleido ant žirgo, šuoliuodami artimesniais ir tolimesniais Europos plotais. Kaip sako antropologas prof. Rimas Jankauskas, šis karys turėjo 7–8 metus keliauti „nenulipdamas nuo balno“. Kaip tik šiam laikui priklauso gotų Hermanariko karalystės prie Juodosios jūros istorija. Gotų žygiai nepaliko nuošalėje ir baltų. Apie 351–376 metus Hermanariko įkurta didžiulė valstybė plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Manoma, kad į tą trumpalaikį tautų junginį drauge germanais ir kitomis tautomis jis įjungė ir aisčius. Žinoma, kad Hermanariko karalystę sugriovė hunai, kurių ainiai akacirai, VI amžiaus gotų istoriko Jordano teigimu, buvo pietiniai aisčių kaimynai. Taigi, tas daug laiko ant žirgo praleidęs karys visiškai galėjo būti gotų Hermanariko karų su aisčiai dalyvis ir amžininkas. Juo labiau, kad mūsų archeologijos medžiagoje yra hunų paveldo iš V a. pabaigos ir VI amžiaus pradžios.