APŽVALGA

Dauglaukio kapinynas ir aisčių istorija

Archeologiniai tyrimai gerokai išplėtė žinias apie beveik 2000 metus siekiančią Nemuno žemupio kultūros praeitį. Jos ankstyviausiam laikotarpiui pažinti itin svarbus yra I amžiaus pabaigos ir III amžiaus vidurio Dauglaukio bendruomenės kultūrinis paveldas ir ypač jos visuomenės gyvenimas, kurį apibūdinant, deja, nerasta kitokio būdo, kaip grupuoti kapus atsižvelgiant į įkapių gausą, jų kokybę, jų paskirtį ir jų retumą. Laikantis įkapių gausumo atliktas kapų grupavimas parodė, kad didžiausią bendruomenės dalį sudarė „eiliniai“ nariai – net 49 procentai, „pasiturinčių“ bendruomenės narių būta 38 procentai, o „turtingų“ – labai nedaug. Tik 13 procentų. Nors jų nedaug, bet dar nebuvo tradicijos turtinguosius laidoti išskirtinėje kapinyno vietoje. Įdomus vaizdas atsiskleidžia, kai atskirai aptariamos išskirtos vyrų ir moterų grupės. Pirmiausia keletas pastabų apie tai, kas yra bendra vyrų kapams. Visi jie palaidoti pailgose, suapvalintais galais duobėse. Dažnai randama medžio angliukų, liudijančių apie apeigas su ugnimi. Neretai atidengus vyrų kapus ant geležinių ginklų, ūkio ir buities reikmenų buvo audeklo atspaudų. Tai netiesioginis liudijimas, kad mirusieji vyrai, beje, kaip ir moterys, buvo įsupami į laidojimui skirtą maršką. Apie tai liudija ir specialių marškai susegti smeigtukų – lazdelinių gausa kapuose. 63 geležiniai ir 4 žalvariniai lazdeliniai smeigtukai buvo rasti vytų ir moterų kapuose. Kai kuriuose kapuose rasta skobtinio karsto liekanų – ypač dideli karsto gabalai buvo 111- ame vyro kape. Vyrai laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis. Sunku tiksliau nustatyti rankų padėtis, nes prastai išsilaikę griaučiai. Todėl negalime pasakyti, kokia palaidotų vyrų rankų padėtis būdinga kiekvienai iš aptariamųjų grupių. Pasitenkinsime nustatę bendrą vyrų rankų padėtį: dešinioji ranka sulenkta buku, 135 laipsnių, kampu ir padėta ant skraito, kairioji – sulenkta smailiu, 45 laipsnių, kampu ir uždėta ant krūtinės. O dabar – apie „eilinius“, „pasiturinčius“ ir „turtingus“ bendruomenės vyrus kiek plačiau. Visų pirma apie „eilinių“ vyrų erdvinį orientavimą. Labai ryškiai dominuoja šiaurės kryptys – į jas orientuota 59 procentai. Kitomis kryptimis laidota vos po vieną, tik vakarų kryptimi 2 vyrai. Taigi laidojimo krypties atstojamoji yra šiaurė. „Eiliniai“ vyrai neišsiskiria nei papuošalų, nei reikmenų gausa. Vis dėlto nusveria reikmenys, o tarp jų – ūkio ir buities. Tai rodo, kad „eilinis“ vyras visų pirma yra ūkio žmogus. Nemenka dalis, tenkanti ginklams, liudytų, kad reikalui esant, jis yra ir karys. Mažai rasta „tikrųjų“ papuošalų ir akivaizdu, kad „eilinis“ nėra linkęs arba negali puoštis. „Pasiturinčių“ vyrų laidojimo krypties atstojamoji yra šiaurė – net 93 procentai. Kita kryptimi laidotas tik vienas vyras – į šiaurės rytus. Kas naujo šioje grupėje? Visų pirma gerokai keičiasi papuošalų ir reikmenų santykis. „Eilinių“ kapuose jis buvo apylygis, o „pasiturinčių“ kapuose reikmenų yra beveik dvigubai daugiau nei papuošalų; karybos reikmenų yra daugiau negu ūkio ir buities reikmenų. „Pasiturintys“ geriau ir įvairiau ginkluoti – viename kape randama net po 2 ietigalius, pasirodo naujas ginklas – skydas. Geležiniai įmoviniai kirviai randami beveik visų „pasiturinčių“ kapuose. Įvairesnė reikmenų grupė – rastas geležinis pincetas, amatams skirtinas kaltas. Kita vertus, nuostabą kelia tai, kad iš „pasiturinčių“ tik viename kape buvo Romos moneta. Pokyčių nemažai: „pasiturintis“, be abejo, ūkio žmogus, tačiau daug geriau pasirengęs karui. Svarbu čia ir tai, kad „pasiturinčių“ grupėje gausėja „tikrųjų“ papuošalų, ypač tuose kapuose, kurie yra ties kritiniu kitos pakopos slenksčiu. „Turtingų“ erdviniame orientavime ryški ta pati – šiaurės kryptis: 5 vyrai orientuoti tiksliai į šiaurę. Į vakarus laidotas vienas vyras. Šeši „turtingieji“ sudaro tik nežymią vyrų bendruomenės dalį (palyginti: „eilinių“ – 45%, „pasiturinčių“– 39%, „turtingų“ – 16%). Tuo tarpu jiems bendruomenė sudėjo beveik trečdalį visų vyrų įkapių („eiliniams“ – 27%, „pasiturintiems“ – 44%). Matyti ir požymiai, kurie juos skiria nuo kitų gentainių: tarp jų yra net po 3 ietigalius turinčių; „turtingų“ kape rastas ir nebūdingas kitiems vyrams skydas; nė viename kitų grupių kape nerasta skiltuvų, galąstuvų ar puošnaus žalvarinio pinceto. Reikšminga, kad „turtingų“ kapuose dažnos įkapės yra „tikrieji“ papuošalai – antkaklės, apyrankės, žiedai. Itin įdomu tai, kad čia randama puošnių diržų sagčių. Tad skiriamuoju šios grupės bruožu reikia laikyti ginklų gausą, diržų puošnumą, kurie, matyt, jau šiuo laikotarpiu buvo diduomenės simbolis. Taigi „turtingas“ – karys, tačiau jam jau prieinama prabanga. Moterų, kaip ir vyrų kapams, būdingos pailgos, suapvalintais galais duobės, kuriose gausu medžio angliukų. Dažnai ant geležinių ūkio ir buities reikmenų randama audeklo atspaudų. Dėl didelio žalvarinių daiktų skaičiaus moterų kapuose geriau išliko karstų fragmentai (34 ir 39 kapas). Jų duomenys leidžia susidaryti bent apytikrį vaizdą apie skobtinį karstą. Sunku pasakyti, kokios medžio rūšies buvo rąstas. Nežinome, ar jis buvo skeliamas per pusę, ar dailidės mokėjo išskobti (kartu ir deginant?) vidų kitomis priemonėmis. Viena galima drąsiai teigti – galai, kaip parodė 39-o kapo tyrimas, statmeni, o juos dengiantys medienos plaušai yra statmeni karsto kaladei. Vadinasi, bent jau karsto galai buvo daryti iš atskirų medienos gabalų. Įdomių duomenų apie karsto vidaus įrengimą gauta atlikus 34-o kapo organinės medžiagos laboratorinę analizę. Pasirodo, po mediena būta klijų (gyvulinės kilmės baltymas) sluoksnelio, prilaikančio švendrų sluoksnį. O paskui jau buvo vilnonis audinys – marška, skirta mirusiajam apgobti. Netikėčiausias analizės rezultatas – švendrai, liudijantys apie bendruomenės higieną. Lietuvių etnografinėje medžiagoje užfiksuota, kad mūsų buityje švendrai jau nuo seno buvo naudojami kaip dezodoruojanti ir dezinfekuojanti medžiaga. Visos moterys laidotos aukštielninkos, ištiestomis kojomis. Skirtingai nei vyrų kapuose, daugiau duomenų turime apie rankų padėtis. Būdinga, kad moterų rankos labai retai būna nuleistos žemiau juosmens. Iš rankos padėčių analizės matyti, kad dešinioji dažniausiai būdavo sulenkiama 45° kampu ir dedama ant krūtinės, o kairioji – ant juosmens ir sulenkta 90° kampu. „Eilinės“ moterys orientuotos ir į pietus, ir į šiaurę, tačiau pastarųjų krypčių daugiau. „Eilinės“ sudaro gausiausiąją moterų bendruomenės dalį. Galima buvo tikėtis, kad ir įkapės bus įvairialypės – atstovaus įvairioms reikmenų ar papuošalų grupėms. Vis dėlto reikmenis reprezentuoja viena – ūkio ir buities grupė, tačiau ir čia yra tos pačios geležinės ylos. Tarp papuošalų nėra galvai skirtų, o kitoms grupėms atstovaujantys papuošalai yra „įprasti“. Gal tik krūtinės papuošalas išsiskiria iš kitų. Nedidelis šioje grupėje ir bendras įkapių skaičius, o kiekvienai „eilinei“ moteriai įdėta tik po 2,7 daikto. „Pasiturinčių“ laidojimo erdvinis orientavimas kitoks – vyrauja pietų kryptys. „Pasiturinčių“ moterų beveik trečdaliu mažiau nei „eilinių“, tačiau jos gerokai skiriasi nuo pirmosios grupės: įvairesnės paskirties reikmenys, įvairesni ir gausesni papuošalai. Pastebimai daugėja antkaklių, apyrankių. Šios grupės kapuose rasta itin puošnių kūginių antkaklių su pakabučiais, įvairių formų vėrinių iš žalvarinių pakabučių. „Pasiturinčių“ kapuose neretai kiekvienos grupės papuošalų randama net po kelis. Lyginant aptartąsias moterų grupes, iškalbingas visų įkapių pasiskirstymas. Šioje grupėje kiekvienai moteriai tenka po 7,5 įkapių. Penkios „turtingos“ moterys laidotos vien tik pietų kryptimi. „Turtingos“ moterys, kaip ir „turtingi“ vyrai, sudarė nedidelę, išsiskiriančiąją, bendruomenės dalį. Kokie gi jos bruožai? Pirmiausia įkapių gausumo vidurkis. Jis yra labai didelis – kiekvienai „turtingai“ moteriai įdėta po 14,4 įkapių! Šiai grupei būdingi puošnūs galvos apdangalai, kaklas puošiamas žalvarinėmis antkaklėmis dažniau nei vėriniais. Ir pagaliau rankų papuošalai. Nė viena kita aptartoji grupė neturi jų tiek daug. Žiedai, kaip ir, beje, diržai „turtingų“ vyrų kapuose, yra įspūdingų formų. Atrodo, kad apyrankių gausa ir žiedų savitumas bus „turtingas“ moteris išskiriantis bruožas. Dauglaukio nebuvo vienalytė turto ir tai, greičiausiai, lėmė skirtingus socialinius santykius tarp atskirų grupių. Juos aptarti nėra lengva, nes mes neturime savo rašto paminklų, bet apie mus ir mūsų kaimynus germanus rašė romėnų autoriai. Dabartiniai archeologai visuotinai pripažįsta, kad baltai ir germanai aptariamu laikotarpiu buvo to paties, „barbarais“ apibūdinamo, būvio. Apie 98 metais po Kristaus romėnų istorikas Publijaus Kornelijus Tacitas parašė veikalą „Germanija“. Regis, prasminga palyginti tų laikų žodį su kapų tyrimo medžiaga [Tacitas P. K., 1972, p. 5–31]. Romėnų autorius aprašo germanų geografiją, žemės turtus, verslus, tikėjimus, papročius ir įstatymus, karo meną, karalius, kunigaikščius ir vadus, žynius, laivus žmones ir vergus, šeimos santykius. Genčių aprašyme mini ir aisčius. Mums taip svarbus jų aprašymas yra trumpas. Skirta nedidelė, 45-oji, pastraipa: „Tad dešinysis Svebų jūros krantas skalauja aisčių gentis, kurių apeigos ir išvaizda artimesnė svebams, o kalba – britanų kalbai. Jie garbina dievų motiną. [ Jų] religijos ženklas – nešiojamos šernų figūrėlės: veikiau šis ženklas, nei ginklai ir visiems teikiama globa, deivės garbintoją apsaugo net ir tarp priešų. Kalavijais naudojasi retai, dažniau – vėzdais. Javus ir kitus augalus augina uoliau, nei įprasta germanų nerangumui. Bet ir po jūrą naršo, ir vieninteliai iš visų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina žodžiu „glaesum“. Kaip ir įprasta barbarams, jie nei tyrė, nei nustatė, kokia tai medžiaga ir kaip atsiranda. Dar daugiau: ilgai gintaras gulėjo tarp kitų jūros išmetamų dalykų, kol pagaliau mūsų prabanga pasišaukė jį tarnybon. Patys jo niekam nenaudoja: renka natūralų, atgabena neapdirbtą ir užmokestį ima stebėdamiesi“. (D. Alekna, 2010).. Štai ir visos žinios, tačiau Tacito aisčių ir germanų lyginimas suteikia ir šiam lyginimui tam tikro svorio. „Germanijoje“ nemažai vietos skirta moteriai, tačiau visur pabrėžiama jos – vyro bendražygės ir motinos – vieta: „Savo žaizdas neša kariai motinoms ir žmonoms, o šios nebijo jų apžiūrėti ir suskaičiuoti. Moterys, be to, kovojantiems nešioja maistą, drąsina juos. <…> Germanai mano, kad moterys turi savyje kažką švento ir pranašiško, ir dėl to neniekina jų patarimų ir vertina jų atsakymus.“. Germanų gi vyras – ir karalius, ir kunigaikštis, ir vadas, ir žynys, ir bendruomenės galva, ir karys, ir šeimos tėvas, o socialinio sugyvenimo pamatas – pagoniškasis tikėjimas. Istoriko aprašytoji germanų visuomenė, be jokios abejonės, gyveno karinės aristokratijos laikus. Todėl čia daug dėmesio skirta gentinei aristokratijai ir kariams, o apie amatininkus, pirklius, žemdirbius, gyvulių augintojus žinių yra mažai. Tacitas dažnai mini žynių instituciją. Žyniai šioje visuomenėje – dievų tarnai, pranašautojai, paprotinės teisės ir visuomeninės rimties sergėtojai. Penkis kartus minimi karaliai. Jo apibūdintas karalius – renkamas, o ne pagal paveldėjimą tampantis valdovas, turintis ribotą valdžią. Tikraisiais germanų valdovais greičiausiai bus kunigaikščiai – karo vadai, kurie buvo renkami tik iš kilmingų, narsiausiųjų, profesionalių karių. Reikšmingos tos vietos, kuriose aprašomi pėstieji ir raitieji kariai: „Ietis, arba jų pačių žodžiais „frameas“, nešioja tik su plonu ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu ir parankiu, kad su ta pačia ietimi, priklausomai nuo aplinkybių, jie kovoja priešpriešiais ir iš toli. Net ir raitelis patenkintas skydu ir ietimi, o pėstininkai svaido strėles, kurių kiekvienas turi apsčiai ir laido jas į neįžiūrimą tolį nuogi arba apsisiautę lengvu karišku apsiaustu“. Ypač įdomios žinios apie skydų reikšmę: „Rūbais nesipuikuoja, užtat skydus išmargina kuo vingresniais raštais. <…> Prisikišę prie pat burnos skydus, kad atsimušdamas garsas pilniau ir sodriau suskambėtų, jie išgauna itin šiurkštų garsą ir trūkų gausmą. <…> Mesti skydą – didžiausia negarbė: tokiam nebegalima dalyvauti religinėse apeigose, nei tautos susirinkime, tad daugelis, išlikę gyvi iš karo pavojų, kilpa nusikratė gėdos.“ Beveik nieko negalime rasti apie ūkį, žemdirbius, amatininkus, prekiautojus. Yra paminėta, kad: „… besiverčiantieji prekyba žino aukso ir sidabro vertę, o taip pat pažįsta ir išskiria iš kitų ir kai kurias mūsų monetas: krašto gilumoje gyvenantieji kur kas paprasčiau ir senoviškiau verčiasi mainų prekyba.“. Apie gyvulininkystę pasakyta: „Gausu gyvulių, bet dažniausiai smulkių. <…> Jaučiai tai vienintelis didžiausias germanų turtas“. Apie ūkininkavimą sužinome iš vergų aprašymo: „Vergus, tarp kitko, jie panaudoja ne taip, kaip mes: nelaiko jų šeimoje ir nepaskirsto jiems pareigų. Kiekvienas vergas šeimininkauja savo namuose ir savo šeimoje. Šeimininkas jam, kaip kolonui, užkrauna tam tikrą duoklę javais, gyvuliais bei drabužiais, o šis klauso. Kitus ūkio darbus nudirba žmona ir vaikai. <…> Dirbamos žemės visa bendruomenė atsirėžia pagal gyventojų skaičių, atsižvelgdama į asmens kilmingumą.“ Tacitas pabrėžė kitokį nei romėnams įprasta germanų gyvenimo būdą. Germanai, jo žiniomis, žemės dirbimo nelaikė vertybe, tinkamu laisvam žmogui užsiėmimu: „Sunkiau juos įtikinti arti žemę ar metus laukti derliaus, negu iškviesti priešą į kovą ir užsitarnauti iš jų žaizdų. Be to, jiems atrodo, kad prakaitu uždirbti tai, ką galima įsigyti krauju, tinka tik ištižėliams ir tinginiams.“ Tarp gyvenimo būdo aprašymo yra nors ir trumpas, tačiau svarus pasaulėžiūros liudijimas, paaiškinantis kai kuriuos barbarų visuomenės laidojimo papročius: „Laidotuvės – neištaigingos. Vienintelis svarbiausias dalykas tai, deginant garbingų vyrų kūnus, panaudoti tam tikrą medį. Į laužo liepsnas nemeta drabužių, nei kvepalų, o tik mirusiojo ginklus, o kartais ir jo žirgą. Kapą apdeda velėnomis. Jie nepripažįsta iškilių, meniškai padarytų antkapių ir mano, kad jie per sunkūs mirusiems.“ Ar galėjo taip, arba bent panašiai būti Dauglaukio aisčių žemėse? Visuomenių bendrumas vaizdžiai iškyla Romos monetų vaidmens aisčiams interpretacijose. M. Michelbertas teigia, kad Romos pinigai bent jau vakarų baltų ir germanų visuomenėse galėjo būti pinigas. Niekas netrukdo, o teisingiau – net nurodo, kad Gintaro kelio metu vakaruose gyvenę aisčiai pažinojo Romos pinigų vertę ir naudojo juos atsiskaitymuose su Romos pirkliais. Naivu būtų manyti, kad tuo pat metu neveikė ir mainų prekyba. Iš Dauglaukio ginklų galima išskirti du kariams įprastus komplektus: 1) vienas arba du ietigaliai, kirvis, 2) du ietigaliai, skydas, kovos peilis, kirvis. Palyginkime su Tacito žiniomis ir pamatysime, kad tai įprasta raitelio ginkluotė, bet skirtingai nei jo aprašyme, Dauglaukio kariai dar naudojo kovos peilius ir kirvius. Dauglaukyje rastas ir kario kapas su žirgu. Tad šis raitasis karys, matyt, mažai tesiskyrė nuo Tacito aprašytojo. Germanai ypatingą prasmę teikė skydui. Jis tarsi kario narsos ir kario tyrumo simbolis. Nedaugelis Dauglaukio karių kapų buvo su skydais, tačiau to laikotarpio Dauglaukio skydų kolekcija yra gausiausia Lietuvoje. Čia rasti 6 skydai, iš kurių 19-ame ir 74-ame kapuose rastųjų formos būdingos ir artimiausiems germanų kaimynams – Sembos aisčiams. Įdomu ir tai, kad skydai randami tik „pasiturinčių“, o dažniausiai – „turtingų“ vyrų kapuose. Matyt, ir Dauglaukio kariams šis ginklas buvo ypatingas. Dauglaukio kapuose nėra strėlių antgalių. Lankas ir strėlė, kaip kitoms, taip ir baltų gentims buvo žinomi jau nuo seno. Greičiausiai nebuvo papročio dėti juos į kapus. Apskritai Dauglaukio bendruomenė buvo karinga: labai jau didelis ginklų santykis reikmenų grupėje (apie 36%), ir tai ją daro artimą su Sembos aisčių ir germanų visuomene. Ši apžvalga pagilina tyrinėtojų mintis apie aisčių ir germanų kultūros lygio bendrumą. Reikia manyti, kad ir socialiniai skirtumai nebuvo dideli. Dauglaukio bendruomenė neabejotinai išsiskirstė sluoksniais ir išgyveno karinės aristokratijos laikų pradžią. Jai, matyt, būdingi liaudies susirinkimai, pagoniškasis tikėjimas, paprotinė teisė, tėvinė paveldėjimo linija, renkami kunigaikščiai-genčių karo vadai, o pagrindinė bendruomenės ląstelė – atskiroji šeima. M. Gimbutienės išsakyta mintis, kad baltų visuomenės struktūra turėjo būti panaši į istorinių laikų pradžios visuomenės struktūrą, yra gal kiek ir per kategoriška (jau vien dėl to, kad vargiai galima tikėtis, jog tuo metu jau buvo susiformavusi paveldėjimo teisę turinčių kunigaikščių institucija). Kitas klausimas – profesionalūs kariai. Kaip jau sakyta, prekybos ryšiai buvo reguliarūs. Reguliarios ir ilgalaikės buvo Gintaro kelio kelionės, ir sunku įsivaizduoti, kad jos galėjo apsieiti be stiprios kariaunos, taigi – ir be profesionalių karių. Dauglaukio bendruomenės „turtingi“ atstovauja bendruomenės aristokratijai – kunigaikščiams-karo vadams ir moteriškajai diduomenės pusei. Išeiviai iš „pasiturinčių“ galėjo būti kunigaikščiui artimi karinės diduomenės atstovai, pirkliai ir amatininkai. „Eiliniai“, sudarantys gausiausiąją bendruomenės dalį, buvo atskirosios šeimos pamatu ūkininkaujanti bendruomenės dalis, besiverčianti žemdirbyste, gyvulininkyste, o esant reikalui, tampantys ir kariais. Įmanoma, kad šioje bendruomenės dalyje būta ir vergų, kurių padėtis galėjo būti panaši į „Germanijoje“ aprašytąją. Dauglaukio kultūrinės tradicijos tąsa Vėlesniųjų amžių, III a. pabaigos ir V a. pradžios, Tauragės krašto laidojimo paminklai Šaukėnuose, Barzūnuose, Vėluikiuose liudija gilėjantį baltų visuomenės skirstymąsi sluoksniais, karinės aristokratijos įsigalėjimą ir Nemuno žemupio kultūros virsmą skalvių gentimi. Kada tai įvyko? Matyt, tarp 350 ir 450 m. po Kr. Iki pastarojo laiko dažnas archeologas klausdavo, kas buvo skalvių protėviai? [Šimėnas V., 2006, p. 26–41]. Paskutinių metų tyrinėjimai ir paminklų kartografavimas davė naujos medžiagos, kad būtų galima apčiuopti tuos kultūros perimamumo saitus. Vėlesnių laikų laidojimo papročiai iš esmės nesikeičia: išlieka tie patys plokštiniai kapai, jų įrengimas nesiskiria nuo I–III a. įprasto. Kūnai, kaip ir anksčiau, nedeginami. Nesikeičia svarbaus darbo įrankio ir ginklo – kirvio – tipas. Išlieka tie patys įmoviniai kirviai, tęsiasi dar nuo I a. pabaigos žinoma kovos peilio tradicija, papuošalų (antkaklių, apyrankių, žiedų) formose jaučiama juvelyrinės tradicijos tąsa. Tradicijų tąsą iliustruoja chronologiškai vėlyvesnio nei Dauglaukio bendruomenės, 220 – 350 m. po Kr., Šaukėnų kapinyno lyginamoji medžiaga [Stankus J., 1982, p. 39–42; LII ASA, Jovaiša E., 1981, 1982, 1983]. Čia buvo ištirti 57 kapai ir rastos 169 įkapės, – vidutiniškai po 3 kiekviename kape. Tai, palyginti su 5 Dauglaukio kapinyne, yra gerokai mažiau. Šitoks įkapių sumažėjimas III a. antrosios pusės ir IV a. vidurio kapuose pastebimas ir kitų kultūrų laidojimo paminkluose. Numanoma ir priežastis: prasideda germanų ir klajoklių migraciniai procesai, vadinami Didžiuoju tautų kraustymusi. Tradiciniai prekybiniai ryšiai sumenko arba visai sunyko: nuo III a. pabaigos į kapus nebededama Romos monetų, apyrankes, antkakles, seges, kurioms reikia daug metalo ima keisti naujos papuošalų formos, kurioms žalvario reikia mažiau. Tai dar sykį parodo, kokie svarbūs baltams buvo prekybos keliai ir kaip glaudžiai baltų bendruomenes siejo Europoje vykstantys etniniai ir politiniai procesai.