Literatūra apie šį rytiniame Rytų Baltijos aplinkoje unikalų lobį yra negausi. Pirmoji informacija apie šį radinį paskelbta leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980–1981 metais“ (1). Jo įvertinimo nėra Vytauto Kazakevičiaus ir kitų archeologų darbuose, skirtuose geležies amžiaus aisčių ginkluotei. 2007 metais Mykolas Michelbertas leidinyje „Lietuvos lobiai“ paskelbė plačią archeologinių lobių studiją (2). Joje jis aprašė Ruponionių lobio sudėtį ir jį savaip – X–XIII amžiais – datavo ir interpretavo. Jo manymu tai galėjo būti netoli kapinių įrengtas ginklų sandėlis.

Lobį sudarė 53 ginklams skiriami geležiniai dirbiniai: 27 žeberklinio tipo įtveriamosios ietys (8 su viena užbarzda ir tordiruotu liemeniu; 14 su viena užbarzda ir lygiu liemeniu; 5 su dvejomis užbarzdomis ir lygiu liemeniu), 8 ištęsto trikampio formos įmovinės ietys, 10 lauro lapo pavidalo įmovinių iečių, 5 juostinės įmovinės ietys (3 iš jų su lygaus paviršiaus įmovomis ir 2 iš jų su rantyto paviršiaus įmovomis), 2 kalavijai (vienas iš jų su skersiniu) ir 1 peilis.

Nusakyti tikslų lobio/sandėlio laiką nelengva. Atskiri ginklų tipai ir formos buvo naudojamos ganėtinai ilgą istorinį laiką. Kai greta nėra gerai datuojamų papuošalų, tai padaryti dar sunkiau. Tad lobio datavimas X–XII amžiumi (E. Jovaiša, 1982) ir X–XIII amžiumi (M. Michelbertas, 2007) yra visai tikroviškas. Vytautas Kazakevičius savo veikale „Geležies amžiaus baltų ginkluotė“ (6) teigia, jog įtveriamos ietys su užbarzdomis yra retos baltų areale. Jos plačiau žinomos latgalių ir sėlių gentyse, o įtveriamųjų iečių kilmės šaknų ieško finougrų ginkluotės tradicijoje. Deja, iš autorius akiračio iškrito Ruponionių ir 1983 metais baigto tyrinėti Pavirvytės kapinyno medžiaga. Žiemgališko Pavirvytės kapinyno degintinius kapus tyrinėtojos Ilona Vaškevičiūtė ir Adelė Cholodinskienė skiria kuršiams. Jų kapuose rasta įtveriamųjų iečių su užbarzdomis. Ietis lydintis 27 ir 65 kapų inventorius leidžia Ruponionių lobį datuoti tiksliau, – XI–XIII amžiais.

1. Michelbertas tiksliai užčiuopė kapinyno šventumo reikšmę pasirenkant vietą „ginklų sandėliui“. Visuotinai yra žinomas ir praktikuojamas kapinyno neliečiamumas. Ruponionyse buvo ištirti įvairių laikotarpių kapai. Čia nuolat, bent jau nuo V–VI amžiaus, gyveno žmonių bendruomenės. Tikėtina, jog vėlesniojo laikotarpio kapinyno vieta ir buvo pasirinkta kaip teikianti didžiausią galimybę, jog paslėpti ginklai nebus paliesti. Negaliu sutikti su „ginklų sandėlio“ prasmės pritaikymu šiam lobiui. Sandėlys, kaip sakoma, yra visada po ranka. Patikimai ir saugiai saugoma ir lengvai, esant reikalui, pasiekiama. Jei kalbėsime apie XI amžiaus pavojus, tai iškyla vikingai ir jų neramus būdas. Jų lankymosi požymių (kalavijų, peilių, vikingams būdingų papuošalų ir kitokių reliktų) gausų Baltijos pajūryje. Tačiau jie neaplenkė ir krašto gilumos. Apie tai liudija jų kapai ir radiniai visame vakarinių baltų areale. XI amžiaus viduryje didžioji vikingų banga nebegrįžtamai nuslūgo, tačiau to nežinojo amžininkai, ir ginklų sandėlis „po ranka“ liko svarbiu reikalu. Sunku patikėti, jog tokia gausybė ginklų galėjo priklausyti vienam kariui. Jei sandėlys – tai jau tikrai visai bendruomenei apginkluoti. Bet ar visa ji mokėjo tokius specializuotus ginklus naudoti kovoje? Labiau įtikima, kad čia yra ginklų meistro pavojaus metu paslėpti ginklai, kurių dėl kažkokių priežasčių jam jau nebereikėjo. Prarasti brangūs ginklai, be abejo, buvo smarkus praradimas ir meistro aplinkai, ir pačiai bendruomenei.