Kapinyno tyrinėjimų istorija siekia 1911 metus, kai kaimo gyventojas Juozas Rimkus (1869–1941) gyvenamojo namo statybai pasirinko vieną iš lygumoje esančių nedidelių kalvelių. Kasdamas pamatų duobę, J. Rimkus atrado žmonių griaučius ir prie jų įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių. Apie Lauksvydų kaimo senienas sužinojo Tadas Daugirdas. 1911 metais jis ištyrė nedidelį plotą P ir R statomo namo dalyje, kur rado keturiolika III–IV amžiais datuojamų nedegintų žmonių kapų (1). Tyrinėtojas surinktos medžiagos nepaskelbė. Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejuje liko surinkti dirbiniai (2), o Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje – nebaigta rašyti ataskaita (3).
Tado Daugirdo rašytoje ataskaitoje yra dešimt lenkų kalba rašytų lapų. Joje yra tirtųjų plotų ir visų ištirtų kapų eskizai, 1, 2 ir 3–ojo kapų aprašymai bei piešiniai. Detaliai papasakotos kapinyno radimo aplinkybės, kasimo darbams nusamdyti bernai ir mergos, minimi J. Rimkaus Kauno muziejun perduoti Lauksvydų radiniai. Iš dienoraščio matyti, jog T. Daugirdas labai kruopščiai tyrinėjo: darė kapų ir atskirų jo dalių eskizus, itin skrupulingai fiksavo griaučių ir radinių padėtis, dydžius ir radinių gylius. Antrąjį ir trečiąjį kapus tyrinėtojas įvardija kaip dvigubus, tačiau čia pat aprašyme jis konstatuoja, kad ir antrame kape rasti du individai, ir trečiame kape rasti du individai palaidoti skirtingu metu, tačiau pagal radinius priklauso tai pačiai epochai. Gaila, kad nebaigus rašyti dienoraščio, jo tyrimų medžiaga negali dalyvauti pilnaverčiame moksliniame tyrime, – ji naudinga kaip IV–V amžių laidojimo apeigų ir materialinės kultūros svari iliustracija bei kaip to meto tyrimų metodų pažinimo šaltinis. Pilną T. Daugirdo ataskaitos originalą (4) ir jo vertimą į lietuvių kalbą, kurį maloniai sutiko padaryti Vilniaus pedagoginio universiteto docentė Irena Masoit, skaitytojas ras greta esančiame iliustracijų skyriuje .
Po 1911 metų tyrinėjimų dalis Lauksvydų kapinyno medžiagos pasirodė apibendrinančio pobūdžio archeologų darbuose (5). Sovietų valdomoje Lietuvoje šiaurinėje Lauksvydų kalvelės dalyje buvo saugomas 40×25 metrų dydžio žemės plotelis, manant, jog čia ir yra kapinyno vieta. Tuo tarpu gyvenimas tekėjo savo vaga. Juozas Rimkus ir jo palikuoniai kapinyno pietinėje ir pietrytinėje dalyse užveisė didelį sodą, plėtė gyvenamųjų ir pagalbinių pastatų statybą. Apie 1960 metus į šiaurės rytus nuo senojo buvo pastatytas naujas mūrinis gyvenamasis namas, o pertvarkius ir praplėtus senąjį, šis buvo paverstas pagalbiniu pastatu. Pagalbinius pastatus palaipsniui plėtė, ir iki naujųjų tyrinėjimų pradžios jie užėmė nemenką kapinyno dalį. Tarp gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų esančią žemę pavertė daržu, o į šiaurės ir pietus nuo gyvenamojo namo – skirtiniais sklypais. Kalvos vakarinė ir šiaurinė pašlaitės ariamos ir buvo apsodintos kolūkio miežiais. Vietos gyventojai tvirtino, kad ariant pašlaites, buvo randama žalvarinių smeigtukų. Į muziejų jie nepateko, ir tolesnis jų likimas nežinomas.
Praėjus 67 metams, Tado Daugirdo tyrinėjimai buvo atnaujinti. Nebaigtos ataskaitos medžiaga žadėjo perspektyvius tyrinėjimus, o ir kapinyno naikinimas tarė savo žodį. Mokslinė prasme buvo svarbūs baltų etnogenezės tyrinėjimai, ir susivokti geležies amžiaus plokštinių kapų kultūros vingiuose darėsi svarbiu uždaviniu. Neatsitiktinai, matyt, Adolfas Tautavičius ir Mykolas Michelbertas man formulavo mokslų kandidato disertacijos uždavinį, – naujausių tyrimų pagrindu įvertinti Centrinės Lietuvos I–IV amžių žmonių kultūrą, įamžintą jų laidojimo paminkluose.
1978 metų birželio 30 – liepos 27 dienomis Vilniaus pedagoginio instituto TSRS istorijos katedra pratęsė Lauksvydų plokštinio kapinyno tyrinėjimus. Kasinėjimuose dalyvavo instituto Istorijos pedagogikos fakulteto istorijos ir istorijos–pedagogikos specialybės I kurso studentai. Kapus piešė Vilniaus dailės instituto skulptūros specialybės IV kurso studentas Gintautas Jonkus, talkino tuometinis Vilniaus universiteto Istorijos specialybės III kurso studentas Eugenijus Svetikas. Radiniai, kapinyno situacijos, tirtojo ploto 2 planas, kapų piešiniai perduoti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui.
Pirmasis 1978 metų plotas (10×5 m) buvo tyrinėjamas kapinyno pietrytinėje dalyje. Jokių radinių ar kažko panašaus į kapų pėdsakus čia nebuvo. 1,5 m gylyje įsitikinta, jog visame plote pasklidęs nejudintas švarus baltas smėlis. Todėl kasinėjimai saugomoje aikštelėje buvo nutraukti ir pratęsti tvarto – buvusio gyvenamojo namo – PR dalyje. Vėliau antrasis plotas buvo pratęstas ŠR kryptimi iki 14–ojo metro. Jis nebuvo stačiakampio formos: tęsiant jo tyrimus, reikėjo apeiti pagalbinius pastatus ir medžius.Čia ištirtame antrame plote (10×5 m) rasti visi 8 kapai. Tad su 1911 metais T. Daugirdo tirtaisiais Lauksvyduose ištirti 22 nedegintų mirusiųjų kapai (6).
2 ploto PV kraštinė žymėta raidėmis A, B, C, D, B, F, H, K, L, o ŠV – skaitmenimis iki 14. Nuėmus velėną, plotas buvo išlyginamas, siekiant išskirti kapų duobių kontūrus, tačiau nė vieno kapo duobė neišsiskyrė iš aplinkinės žemės. Todėl plotas buvo skutamas iki nejudinto grunto. Atidengus kapus, jie buvo aprašyti, nufotografuoti, nupiešti (M 1:5), užnešti ant ploto plano (M 1:20).
Baigus darbą plote 2, išplanuoti dar 4 plotai: plotas 3 –10×3 m, plotas 4 – 7×2 m, plotas 5 – 13×6 m, plotas 6 – 10×2 m. (1 il.). Tačiau nė viename iš jų kapų nerasta – iki pat nejudinto grunto nerasta menkiausio pėdsako, rodančio čia buvus kapus. Tokiu būdu ištirti 6 plotai – iš viso 315 kvadratinių metrų žemės.
Didesnė dalis kaulinės medžiagos atgabenta į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir perduota prof. Gintautui Česniui, kuris lankėsi Lauksvyduose kasinėjimų metu ir vietoje juos tyrė. Kapų Nr. 16, 17, 20 griaučiai atgabenti visi. Kaukolės paimtos iš kapų 18, 22.
ISTORIJA
Šaltiniai ir literatūra
- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai. T; 3, V., 1977, p. 61 (toliau – Atlasas); P. Tarasenka, Lietuvos archeologijos medžiaga, K., 1928, p. 170.
- Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus archeologijos skyrius. Inv. Nr. 650:1–12; 651:1–4; 652:1–6; 653:1–5; 654:1–15.
- Vilniaus universiteto biblioteka. Rankraščių skyrius. Fondas 398, 141–150.
- Skelbiama gavus Vilniaus universiteto bibliotekos sutikimą.
- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai. T; 3, V., 1977, p. 61.
- Tęsiant ankstesnę numeraciją, 1978 m. ištirti kapai pradedami Nr. 15. Tad šiuo metu ištirti 22 kapai.
Tado Daugirdo 1911 metų tyrinėjimų dienoraštis. Originalas lenkų kalba ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius. Fondas 398.
Lausksvydų plokštinio kapinyno situacijos planas. 1 – gyvenamas namas, 2 – ūkiniai pastatai, 3 – 1911 m. Tado Daugirdo tyrinėti plotai, 4 – 1978 metais E. Jovaišos tyrinėti plotai, 5 – 1911 metais ištirti kapai, 6 – 1978 metais ištirti kapai, 7 – medžiai (E. Jovaiša, 2011).
1978 metais Lauksvyduose ištirtų kapų planas.
