Plinkaigalio kapinynas respublikos archeologams nebuvo žinomas iki 1975 metų. Jis nepažymėtas pirmuosiuose Lietuvos archeologijos žemėlapiuose (1), neminimas ir vėlesniuose archeologų darbuose. Tuo tarpu tik už 0,66 km. į PV nuo Plinkaigalio kapinyno buvusio V–IX a. Pašušvio kapinyno medžiaga plačiai paskelbta stambiuose archeologiniuose leidiniuose (2). 1924 m. kapinyną tyrinėjo I. Končius, 1923 – E. Volteris ir I. Končius. 1931, 1933 – P. Tarasenka, tačiau tyrinėtojai berado 6 kapus (3). Pagrindinis kapinyno masyvas buvo naikinamas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai iš ten buvo kasamas žvyras kelio Krakės–Pašušvys tiesimui. Vėliau buvusios karjero duobės užlygintos, ir kapinyno vieta paversta dirbamu lauku. Pašušvio ir Plinkaigalio kapinynų artumas kėlė klausimą, ar jie negali būti vienas ir tas pats kapinynas. Dabar galima pasakyti, kad jie, vis dėl to, yra atskiri kapinynai. Tiesiog šios derlingos Pašušvio žemės buvo gana tankiai apgyvendinto dar ankstyvųjų viduramžių pradžioje, o ankstyviausių žmonių kapų čia rasta net iš virvelininkų epochos.

Apie Plinkaigalio kapinyną sužinota 1975 metais. Tais metais Pašušvio kolūkio nutarimu ŠV kapinyno dalyje, toje vietoje, kur kapinynas jungiasi su XVII a. pab. – XVIII a. pr. kaimo kapinėmis, buvo įrengtas žvyro karjeras. Jau gegužės mėnesį darbininkai pastebėjo žmonių griaučius ir įvairius žalvarinius dirbinius, kuriuos atidavė vietiniam gyventojui, buvusiam mokytojui, J. Mykolaičiui. Žinios apie radinius Plinkaigalio karjere pasiekė Kėdainių Kraštotyros muziejaus direktorę A. Sakauskienę ir rajono paminklų apsaugos darbuotoją Violetą Berlėtaitę. Nuvykusios į vietą, apžiūrėjo kapinyno vietą ir iš J. Mykolaičio gavo dalį V–VIII a. dirbinių. Žalvarinis apgalvį, sudarytas iš žalvarinėmis plokštelėmis sujungtų įvijų, 3 žalvarinės apyrankės ir kt. (4). Apie šiuos radinius Kėdainių kultūros skyrius informavo Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinę metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą. Tais pačiais metais MMT archeologų ekspedicija vadovaujant Mykolui Černiauskui apžiūrėjo kapinyną, ir jis buvo pažymėtas žemėlapyje. Ekspedicijos duomenis M. Černiauskas perdavė MMT archeologų grupei, kuri įtraukė kapinyną į saugotinų archeologijos paminklų sąrašą. 1976 m., lankantis Kėdainiuose, buvo surinkta papildoma medžiaga (paminklo nuotraukos, Kėdainių Kraštotyros muziejuje saugomų radinių piešiniai). Surinktos medžiagos pagrindu 1977 m. vasario 22 d. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Kolegija nutarimu Nr.14 patvirtino Plinkaigalio plokštinį kapinyną vietinės reikšmės archeologijos paminklu 1866 numeriu.

Darbai karjere buvo sustabdyti, o kapinynui nustatyta apsaugos zona. Kadangi kapinyno teritorija įeina į dirbamos žemės plotą, Pašušvio kolūkio valdyba (pirmininkas Tadas Kalesinskas) 1977 m. pavasarį sutiko finansuoti Plinkaigalio kapinyno tyrinėjimus, kurie pradėti 1977 m. gegužės 31 – birželio 25 dienomis (5). Kasinėjimuose dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto II kurso studentas Eugenijus Svetikas, fotografavo Eugenijus Jovaiša ir fotografas Leonardas Masiulis, o kapus piešė kėdainiečiai J. ir V. Zagorskiai. Žemės kasimo darbuose talkino Krakių vidurinės mokyklos moksleiviai.

Ieškodami likusių radinių iš suardytos kapinyno dalies, ekspedicijos dalyviai susitiko su minėtu mokytoju J. Mykolaičiu. Jis turėjo dar nemažai dirbinių: 2 žalvarinių lankinių žieduotųjų segių fragmentus, žalvarinę apyrankę storėjančiais galais, žalvarinių žiedų, geležinį siauraašmenį pentinį kirvį. Šiuos radinius sutiko padovanoti (6). Be to, šis archeologijos „mylėtojas“ teigė, jog jis buvo atkasęs kapą, apdėtą stambių akmenų stačiakampiu, kurio viduje buvęs žmogaus, arklio ir šuns kapas (šuo jo manymu, buvęs kurtas). Sunku patikėti, kad toks kapas egzistavo, tačiau stambių akmenų (60×40 cm. dydžio) nurodytoje vietoje buvo. Apžiūrint kapinyną, matėsi ir žirgo griaučiai. J. Mykolaitis tvirtino, jog dovanotas geležinis siauraašmenis pentinis kirvis buvo kaip tik iš šio kapo. Vėliau jis prisiminė, kad ir apgalvis, esantis Kėdainių muziejuje, buvęs iš to paties kapo. Tad sunku pasakyti, kiek jo kalboje tiesos, kiek išmonės. Vėliau J. Mykolaitis parodė ir akmeninį šlifuotą kirvelį su skyle, kurį, kaip jis aiškina, iškasęs 1975 m. šalia kapinyno esančiose vėlyvose kapinėse.

Kasinėjimų metu planuojant tiriamąjį plotą, buvo atsižvelgta į karjero duobės konfigūraciją. Tiriamasis plotas planuotas prie pat P karjero duobės pakraščio, ŠR–PV kryptimi. Pradinis plotas atmatuotas 10×5 m. dydžio, vėliau plotas buvo tęsiamas kas 5 m. PV kryptimi kur pasiekė 18 m ilgį, ŠR kraštinė sumažinta nuo 10 iki 7 m.

Tiriamojo ploto ŠR kraštinė kas metrą žymėta didžiosiomis raidėmis A, B, C, D, E, F, G, H, K, L. PR kraštinė kas metrą žymėta skaitmenimis nuo 1 iki 18. Nuėmus velėną, plotas būdavo išlyginamas, siekiant išskirti kapų duobės kontūrą. Tyrinėti buvo gana sudėtinga: kapai buvo labai skirtinguose gyliuose, nukreipti įvairiomis kryptimis, kapų duobės kontūrai išsiskyrė retai (tik penkiuose kapuose). Todėl visame tirtame plote žemė buvo skutama iki nejudinto grunto. Atidengus kapus, jie buvo aprašyti, nufotografuoti, nupiešti (M 1:10), užnešti ant ploto plano (M 1:20). Nuėmus radinius, griaučius, žemė po jais tikrinta iki nejudinto grunto. Žemėms iš ploto pašalinti naudoti neštuvai. Vėliau žemės buvo pilamos ir į karjerą. Tokiu būdu ištirtas vienas tiriamasis plotas – iš viso 132 kvadratiniai metrai žemės. Baigus darbus, plotas išlygintas.

Dalis kaulinės medžiagos atgabenta į VVU Medicinos fakultetą. Kapų 2, 3 , 16 griaučiai buvo surinkti visi ir sudėti į 3 specialiai padarytas medines dėžes (2,0×0,5×0,3 m dydžio). Kitų kapų paimtos kaukolės, o kapo 11 ir ilgieji kaulai. Nepaimtos blogai išlikusios vaikų kapų ir kapo 19 kaukolės. Likusieji griaučiai surinkti į vieną vietą ir užkasti ne kapinyno teritorijoje.

Po 1977 metų tyrinėjimų tapo aišku, kad surastas įspūdingas ankstyvųjų viduramžių pradžios plokštinis kapinynas. Plinkaigalio kapinyno teisę atidaviau savo draugui, dabar jau amžiną atilsį habilituotam daktarui, vienam žymiausių dabarties archeologų Vytautui Kazakevičiui. Jis ilgamečių tyrinėjimų pamatu 1993 metais paskelbė monografiją „Plinkaigalio kapinynas“ (7). Joje savo vietą rado ir 1977 metų tyrinėjimų medžiaga.

ISTORIJA

Šaltiniai ir literatūra

  1. Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga, K., 1928; Покровский Ф.В., Археологическая карта Ковенской губернии, Вильно, 1899.
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I-XIII a. pilkapynai ir senkapiai, t.3, V., 1977, p.85.
  3. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I-XIII a. pilkapynai ir senkapiai, t.3, V., 1977, p.85.
  4. Kėdainių Kraštotyros muziejuje iš Plinkaigalio kapinyno saugomi šie dirbiniai: antkaklė su kabliuku ir kilpele, žalvarinis apgalvis, 3 žalvarinės apyrankės, 2 žalvariniai žiedai, kryžinis smeigtukas (Inv. Nr.2864-2871).
  5. Tyrinėjimus vykdė tuometinis MMT archeologų grupės vadovas Eugenijus Jovaiša. Rašant ataskaitą, jau buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto TSRS istorijos katedros asistentas.
  6. Plinkaigalio kapinyno tyrinėjimų metu rastieji dirbiniai, o taip pat ir gautieji iš J. Mykolaičio perduoti buvusiam Vilniaus Istorijos-etnografijos muziejui (dabartinis Lietuvos nacionalinis muziejus).
  7. Kazakevičius V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 10. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

Plinkaigalio panorama, 1977, L. Masiulio nuotrauka, 1977.

Plinkaigalyje, 1977, L. Masiulio nuotrauka, 1977.

Plinkaigalio plokštinio kapinyne 1977–1984 metais ištirtų nedegintų mirusiųjų kapų planas. Pagal V. Kazakevičių, 1993. Suskaitmenino ir modifikavo E. Jovaiša, 2011.