Pirmojo kapo apyrankės priklauso pusiau apskritų apyrankių 7 grupei (4). Dažnai šios grupės apyrankių lankelis būna neornamentuotas. Panašiai kaip ir segės, jos naudotos ilgą laiką. Pasirodė apie 120 metus ir buvo daromos net iki 400 metų. Jų arealas panašus į žieduotųjų segių, – randamos Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupio ir Centrinė Lietuvos kultūrų areale, Latvijoje.

26,6 cm ilgio ir 1,6 cm pločio ietigalis Vytauto Kazakevičiaus klasifikacijoje yra priskirtas IVB ietigalių su lauro lapo formos plunksna tipui (5). Remdamasis Dauglaukio (Tauragės raj.) plokštinio kapinyno 2 kapo medžiaga autorius teigė, kad ankstyviausias šio tipo ietigalis datuotinas IV amžiumi. Tačiau Dauglaukio kapinyno tyrinėjimai, kai V. Kazakevičius 1988 metais išleido savo veikalą „Baltų genčių ginklai“, dar nebuvo baigti, ir kapinyno chronologinės ribos nebuvo aiškios. Dabar galime pasakyti, kad šis kapinynas pradėtas apie 40–70 metus, o vėliausieji kapai priklauso III a. antrajai pusei (iki 260 metų). Vadinasi, šio tipo ietigaliai Lietuvos teritorijoje pasirodė anksčiau, o tai visiškai dera su autoriaus nuoroda į Švaicarijos pilkapyno medžiagą, kur II–III a. pradžia datuojamame kape rastas šio tipo ietigalis. V. Kazakevičius nurodė, kad V amžiumi datuojamų šio tipo ietigalių Lietuvos teritorijoje nerasta. Nauji radiniai leidžia kitaip datuoti IVB tipo ietigalius. Dabar galima teigti, kad juos Nemuno žemupio žmonės, o vėliau ir skalviai naudojo ir trečiame, ir ketvirtame, ir penktame amžiuje.

Didelius ginčus mūsų literatūroje kėlė klausimas, kas yra pagrindinis kovos peilio požymis ir kaip jį atskirti nuo buityje naudojamo peilio. Įvairių buvo nuomonių, tačiau galiausiai lietuvių istoriografijoje įsivyravo nuomonė, kad kovos peiliai yra tie, kurių ilgis (su įkote) „svyruoja tarp 25 ir 50 centimetrų“ (6). Pirmojo Vėluikių kapo peilis yra 24,6 cm ilgio, jo ašmenys 3,2 cm pločio, o nugarėlės storis – 0,5 cm. Su savo ilgiu šis peilis atsidūrė ties klasifikacine riba, bet tuos „trūkstamus“ 1,4 centimetro kompensuoja pats kariškas įkapių komplektas. V. Kazakevičius teigia, kad kovos peiliai atsirado III amžiuje Vakarų Lietuvoje. Tačiau 1984 metais Dauglaukyje buvo ištirtas 19 vyro kapas, kurio įkapių karinė prigimtis nekelia abejonių (7). Čia buvo rastas geležinis 14,3 cm skersmens ir 9,5 cm aukščio medinio skydo geležinis antskydis, 18,3 cm aukščio kovos kirvis, 21 cm ilgio ištęsto rombo formos plunksna ietigalis su iškyla per vidurį, 24 cm ilgio kovos peilis, kurio ašmenų plotis buvo 2,98 cm, o nugarėlės storis – 0,8 centimetro. Greta jo buvo ir antras, 13,6 cm ilgio, peilis, geležinis lazdelinis smeigtukas, geležinė diržo sagtis ir Romos imperijos moneta – varinis sestercijus. Gerai išlikusį pinigą nesunkai identifikavo Mykolas Michelbertas. Tai Antoninų dinastijos imperatorės Faustinos I Vyresniosios garbei po mirties nukaltas pinigas. Faustina I Vyresnioji mirė 141 metais, jos mauzoliejus iki šiol puošia Romą, o Rytų Baltijos kraštuose tokios monetos pasirodė apie 180 metus (8). Taigi, kovos peiliai mūsų kraštuose pasirodė bent jau II a. antroje pusėje. Beje, šiame kape rastasis ietigalis priklauso V. Kazakevičiaus 1B tipui. Jo pradžia autorius laiko tą patį III amžių. Ir vėl šio tipo ietigalių datavimą reikia keisti, ir juos datuoti II a. antra puse.

Kelis žodžius noriu pasakyti apie ginklų „dalyba“ į „grynuosius“ (ietys, kalavijai, strėlės ir lankai) ir dvejopos paskirties (kirviai, peiliai) įrankius. Tokia dalyba savyje slepia ir ydų. Juk kovos kirvis, kovos peilis ar kovos durklas kaip ginklo rūšis mūsų kraštuose žinomi jau nuo seniausių laikų. Vieni nuo paleolito, kiti – bent jau nuo vėlyvojo neolito ar bronzos amžiaus. Žinome juk akmeninius laivinius kovos kirvius, bronzinius kovos kirvius, bronzinius peilius ir durklus. Proistorės žmonės žinojo pagrindines rankinio ginklo rūšis ir jiems gaminti naudojo visus to meto technologijų laimėjimus. Peiliui netiko trapus lauko akmuo, – iš jo nedarė. Geriau tiko titnagas, kovos peilį darė iš jo. Atsirado medžiaga, kuriai lengva buvo suteikti formą (vario lydiniai, geležis ir kita) – pasipylė gausybė tos pačios rūšies ginklų – kirvių, peilių, ietigalių ir kitokių tipų, potipių ir kitokių klasifikacinių įvairovių. Kai aiškinamasi, kada atsirado vienas ar kitas ginklas, kada nustojo daryti vieną ar kitą ginklo formą, nieko tokio, bet principinį ginčą sukėlusi dilema – ar senojo geležies amžiaus geležinis kirvis yra kovos įnagis, ar vienodai skirtinas ir darbui, ir ginklams, iškraipė pirminius duomenis ir šie klaidina tyrinėtojus. Štai pavyzdys. I – III amžių Nemuno žemupio kultūros Dauglaukio kapinyne dažna vyro įkapė yra ietis, kuri visų be išlygų vertinama kaip „grynasis“ ginklas. Tad duomenų bazės lauke „Ginklai“ atsiranda įrašas. Vienalaikiame Centrinės Lietuvos kultūros Sargėnų kapinyne (Kauno m.) vos viename ar dvejuose kapuose rasta ietis, o kiekviename vyro kape – geležinis kirvis. Bet jis nelaikomas „grynuoju“ kovos kirviu, nes vienodai tinka ir darbui, ir kovai. Vadinasi, grynųjų ginklų nėra, ir atsiranda svarstymai apie „taikingą“ bendruomenę ir apie „taikingus“ aisčius.

Karišką 1 vyro kapo prigimtį liudija ir perpetė – specialus diržas kovos peiliui prilaikyti. Šiame kape rastoji perpetė, lyginant su žinomais egzemplioriais iš karinio elito kapų, yra paprasta. Odinis diržas su stambia ovalo pavidalo geležine sagtimi. Jokių bronzinėmis plokštelėmis įspaustų ornamentų, jokių pakabučių, jokių ornamentuotų dekoratyvinių plokštelių. Kai žinai kario amžių – 18 – 20 metų – nevalingai dabartiniu supratimu žiūri į praėjusių amžių papročius. Gal jis per jaunas ir neužsitarnavęs buvo tos puošnios perpetės, kuriomis, sprendžiant jau iš istorinių laikų patirties, puošėsi nusipelnę kariai? Šiaip ar taip tokius papročius ir reikšmingumo simbolius perėmėme iš seniausių laikų ir iki šiol jais, tik kiek pakitusiais, naudojamės.

Kita nežymi, tačiau Nemuno žemupio (ir ne tik) vyrų puošybos tradicijas primenanti detalė yra gintaro radinys kaklo srityje. Tai apskritimo pavidalo netekintas gintaro karolis su skylute viduryje. Reikia manyti, kad jis, pervėrus odine virvute, puošė kaklą. Gal tai buvo „Gintaro kelią“ nukeliavusio kario ženklas? Visokių spėlionių galima prisimanyti, tačiau nebūtinai jos turi būti neįtikėtinos. Senojo geležies amžiaus tyrinėjimai leidžia teigti, kad gintaras buvo branginamas. Atrodytų, gintaras yra vietinė medžiaga ir Sembos bei Lietuvos pajūris jo užteko. Tad kodėl taip taupiai jis naudojamas senojo geležies amžiaus papuošalų kompozicijose? Jau ne vieną kartą ir ne viename leidinyje yra pabrėžta, kad gintaras Romos imperijos laikais visų Europos tautų buvo laukiama ir geidžiama prekė, o prekiautojams baltams, norintiems patenkinti vario lydinių poreikį baltų rinkoje, gintaro reikėjo labai daug. Mano archeologinė patirtis leidžia teigti, kad tas spalvotųjų metalų srautas buvo milžiniškas pilna to žodžio prasme. Jį turėjo atitikti ir dideli gintaro žaliavos kiekiai. Nėra reikalo perpasakoti žinomus antikos rašytojų pasisakymus apie išvežamo gintaro svorį, bet vieną akcentą verta priminti. Gintaras buvo naudojamas amfiteatrams puošti, ir puošiamos arenos plotas jau daug ką pasako apie gintaro poreikį. Iš kitos pusės negaliu nepastebėti ir grįžtamojo ryšio. I, II ir III a. pirmos pusės aisčių kapinynuose, kaip sakoma, gali „rieškučiomis“ semti emalio ir stiklo karolius, bet branginamas vietinis gintaras karolių kompozicijose randamas vienetais. Gintaras turtingų moterų galvos papuošaluose tapo puošybos akcentu (9), o vyrams – gal ir garbingu „Gintaro kelio“ dalyvio simboliu?

Puošybinius ankstyvosios skalvių visuomenės polinkius liudija ir du įvijiniai žiedai. Iš trikampio pjūvio vielos susukti ir galuose suploti žiedai buvo visos Europos vyrų ir moterų papuošalas. Mūsų kraštuose, kaip rašo Mykolas Michelbertas, jie pasirodė B1 periodo pabaigoje ir buvo naudojami iki pat D periodo pabaigos, o labiausiai – tarp 150 ir 450 metų (10). Aptarus atskirus radinius, pats laikas būtų nustatyti, kada gi buvo palaidotas šis karys. Nors gerai datuojamų dirbinių rasta pakankamai, bet dėl ilgo jų naudojimo nėra paprasta surasti tą, kuris būtų tikruoju laiko rodikliu. Vis dėlto tai turėtų būti žieduotoji segė: jas daryti baigė apie 400 metus, o jų vėlesnieji pavyzdžiai, vadinamoji antroji grupė, pasirodė apie V a. pradžią. Taigi, labiausiai pagrįsta šio kapo data yra IV a. pabaiga – V a. pradžia.

Antrąjį Vėluikių kapą antropologas R. Jankauskas be jokių išlygų skiria moteriai. Jis rašo: „Moteris, 25–30 metų. Patologija – sugijęs blauzdikaulių periostitas.“. Į kasdienę kalbą išvertus, tai reiškia, kad moteris kentėjo blauzdų skausmus. R. Jankauskas paaiškino, kad tai galėjo atsitikti dėl kažkokios nuolatinės infekcijos arba skorbuto, kuris atsiranda dėl vitamino C stygiaus. Tada kraujagyslės išsiplečia ir dėl nedidelių sutrenkimų ar sumušimų atsiranda kraujosrūvų, kurios sukelia tinimą ir skausmą. Blauzdikauliuose išsivystęs periostitas tarsi liudija apie nemažą fizinį krūvį kojoms. Ir kyla klausimas, ar tai nulėmė didelis fizinis krūvis dirbant ūkyje, ar ilgesnių kelionių pasekmė? Prisiminkime kapo įrengimo ypatumus. Galvūgalyje buvo sudėta taisyklingą stačiakampį primenanti akmenų konstrukcija, kuri itin būdinga Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūrai. Tokia jos atmaina kaip tik labiau būdinga ne ankstyvajam kultūros etapui, o jo finalinei daliai, – tai yra artėjant į V a. pradžią ir jo vidurį. Jei padarysime prielaidą, kad ši moteris atitekėjo iš šios kultūros į skalvius, tai ji nuo Dubysos ir Nevėžio tarpupio ar net nuo Nevėžio aukštupio nuėjo nemenką kelią. Na, bet tai tik samprotavimai, kurie gali ir nebūti teisingi. Tiesiog tenka sutikti, kad tų laikų moteris ir vyras turėjo gerokai didesnių fizinių krūvių nei daugelis šiuolaikinių Lietuvos žmonių.

Įkapių moteriai įdėjo negausiai – geležinę ylą, geležinį lazdelinį smeigtuką ir žalvarinį įvijinį žiedą. Lazdeliniais smeigtukais visos baltų gentys susegdavo maršką, į kurią suvyniodavo mirusiuosius, o yla simbolizavo jos rūpestį šeima. Papuošalų šiame kape kaip ir nėra – vienintelis žiedas, kurio forma, kaip rodo 1 vyro kapo radinių apžvalga, naudota praktiškai visą naujosios eros geležies amžių. Tad tiksliam datavimui tinkamų radinių kaip ir nėra. Tačiau apie jos palaidojimo laiką kalba netiesioginiai požymiai: kapo konstrukcijos ypatumai, palaidojimo horizontas ir kapo padėtis kitų kapų atžvilgiu, bendra radinių stilistika. Tad drąsiai galima sakyti, kad greta pirmojo vyro kapo rastoji moteris buvo palaidota tuo pačiu metu – IV a. pabaigoje ar V a. pradžioje.

Trečiojo kapo priklausomybė vyrui nekelia jokių abejonių antropologui Rimantui Jankauskui: „Vyras, 40–45 metų. Patologija: sugijęs muštos žaizdos (50×20 milimetrų) randas kaktikaulyje, dešiniau vidurinės linijos; sugijęs nosies nugarėlės lūžis (smūgis iš kairės); ryškūs tarpslankstelinių diskų išvaržų pėdsakai apatiniuose krūtinės slanksteliuose; labai ryškios kaulinės išaugos juosmens slanksteliuose, patys slankstelių kūnai nedeformuoti“. Taigi, vyras ne šiaip sau – grumtynėse ir kovose patyręs ne vieną traumą: sužalota nosis, kažkokiu aštriu ginklu – kovos peilius ar kirviu – nusklembta viršutinė kaktikaulio dalis. Gautų žaizdų sąrašą papildo tipiški raiteliams stuburo nusidėvėjimai. Gilesnis žvilgsnis į šias traumas atskleidžia papildomos informacijos šaltinius. Kaip žinia, iki V a. visų tautų raiteliai nežinojo balno kilpų. Tad didelė šuoliuojančio raitelio svorio jėga, kai šis neturėjo atsparos kojoms, užguldavo apatinius stuburo slankstelius. Kiek laiko reikėjo, kad taip „nusidėvėtų“ slanksteliai? Tiksliai niekas nepasakys, nes tai labai individualu, tačiau, pasak R. Jankausko, reikėtų, kad raitelis sistemingai, bent jau 5 metus nenuliptų nuo žirgo. Šie faktai verčia manyti, kad trečiame kape buvo palaidotas profesionalus karys ir jis priklausė kariniam elitui. Šį įsitikinimą papildo kape buvęs ištisas kario ir raitelio reikmenų rinkinys – net 22 vario lydinio ir geležies radiniai. Tarp jų kovos kirvis, ietigalis ir kovos peilis su puošnia perpete, trinariai žąslai su stambiomis vario lydinio grandinėmis, vario lydinio spurgeliais papuoštos odinės kamanos su skirstikliais bei dekoratyviniais pusmėnulio ir trapecijos formos pakabučiais.

Įmovinis kirvis archeologo doc. dr. Arvydo Malonaičio klasifikacijoje yra penktojo tipo „lanko pavidalo kirvis“. Tokie kirviai pasirodė IV amžiuje. Lietuvos teritorijoje buvo žinomi 9 tokie kirviai. Visi jie – kuršių, žiemgalių ir žemaičių areale (11). Trečiojo kapo ietigalis V. Kazakevičiaus klasifikacijoje išskirtas į IG tipą. Jų naudojimo laikotarpiu nurodomas IV–VII amžiai, o ankstyviausieji egzemplioriai atsirado kaip tik lanko pavidalo kirvių areale (12). Kovos peilio tipas, paplitimas ir laikotarpis yra toks pat kaip ir aptartojo 1 kapo kovos kirvio.

Tikslesnį trečiojo kapo palaidojimo laiką nustatyti padeda aprangos reikmenų bei papuošalų apžvalga. Kape buvo rastos dvi žalvarinės žieduotosios segės. Viena iš jų priklauso 1 grupei, ir tokių segių pasirodymo laiką bei paplitimą jau aptarėme 1 kapo radinių apžvalgoje. Antroji segė su buožele virš įvijos priklauso 2 grupei, ir jos datavimas yra kitoks. Šios grupės segės datuojamos IV a. pabaiga – V a. pirma puse, ir jų daugiausia rasta Vidurio bei Vakarų Lietuvoje (13). Taigi šio kapo datavimas linksta į V amžių, ir tai patvirtina kape rastosios apyrankės. Viena iš jų priklauso juostinių apyrankių pusiau apskritu lankeliu VII grupei, kurios datavimą ir paplitimą aptarėme 1 kapo radinių apžvalgoje. Antroji apyrankė jau kitokia – storėjančiais galais, o tai jau naujos epochos – ankstyvųjų viduramžių – šauklys. Lietuvoje jos plito nuo V a. pradžios, o labiausiai buvo mėgstamos V a. antroje pusėje ir VI amžiuje (14). Vėluikiuose rastoji yra ankstyviausio tipo, ir ją reikia datuoti V amžiaus pirmąja puse ar viduriu. Kape rastas dar vienas tokio datavimo patvirtinimas: tarp trijų įvijinių žiedų vienas yra su platesne vidurinę apvija. Kaip ir storėjančiais galais apyrankės, jos plito nuo V a. pradžios ir daugiausiai jomis puošėsi V a. pabaigos ir VI a. gyventojai (15). Visa ši radinių datavimų apžvalga leidžia teigti, jog Vėluikių raitelio kapą reikia skirti V a. pirmajai pusei ar jo viduriui.

Etninės istorijos tyrimai reikalauja pasakyti savo nuomonę apie tai, kuriam etnosui ir jo daliai (kultūrai, genčiai) reikia skirti ištirtuosius kapus. Kapų radinių tipologija leidžia nedviprasmiškai teigti apie baltišką jų prigimtį, o kai kurios perpečių ir gintaro nešiosenos tradicijos, papuošalų formos juos sieja su ankstesniais Nemuno žemupio kultūros kapais Šaukėnuose ir Dauglaukyje bei skalviškais Barzūnų ar Vidgirių radiniais. Tad yra pakankamas pamatas šiuos kapus skirti skalvių etnosui, o šiaurinę jų arealo ribą brėžti Skaudvilės apylinkėse prie Ivangėnų Karšuvos piliakalnių. Vadinasi, šiuo metu skalvių laidojimo paminklais galima laikyti 13 kapinynų. Vėluikių medžiagos analizė ir analogijos su Dauglaukio radiniais patikslina IVB ir 1B ietigalių datavimą – pirmieji mūsų medžiagoje pasirodo jau III a. viduryje, antrieji – II a. antroje pusėje, o kovos peiliai – II a. antroje pusėje.

Vėluikių vyrai priklausė karių sluoksniui. Prisimenant Taurapilio tyrinėjimus, galima būtų Adolfo Tautavičiaus žodžiais pasakyti, kad radome kariaunos vado ir eilinio kariaunos nario kapą. Ginklų komplektai labai panašūs. Juos skiria rangą nusakantys požymiai – puošnios kamanos ir puošni perpetė. Aiškinantis kapų datavimo klausimus tapo aišku, kad ginklai – IVB ir IG tipų ietys, lanko formos kirvis, kovos peiliai – yra vakarų baltų kraštams būdingi radiniai, o kovos peilių diržų-perpečių rasta netoliese esančio Šaukėnų kapinyno III a. pirmos pusės vyrų kapuose. Taip pat vakarų baltų-aisčių kraštams būdingi ir visi Vėluikiuose rastieji papuošalai, o įvijų tradicijos atveda net į žalvario amžiaus laikus siekiančias ištakas. Didelė paspirtis ieškant papuošalų tradicijų bendrumo ir perimamumo tapo pusmėnulio formos pakabutis. Tyrinėjant Nemuno žemupio kultūros ankstyvojo laikotarpio kapus Dauglaukio kapinyne (Tauragės r.), II a. antrosios pusės ir III a. pirmosios pusės moterų kapuose buvo rastos kūginės antkaklės su pusmėnulio formos pakabučiais. Šitokios antkaklės yra baltiškos kilmės ir jų daugiausia rasta Lietuvos pajūryje bei Jūros upės žemupyje. Nesunku pakabučių formose atpažinti kiauraraščiu ar ištisiniu liejimu padarytus pusmėnulius, o visų jų pusmėnuliai užbaigti Mėnulio palydovų – žvaigždžių – simbolika. Nėra reikalo abejoti, jog vyrų kapuose palaidoti vakarų baltų kariai, kurie, matyt, priklausė Nemuno žemupio kultūros finaliniame etape gimusiai ir Ančios pakrantėse įsikūrusiai šiaurinių skalvių bendruomenei. Vėluikiai išplečia karinio elito kapų Lietuvoje geografiją ir dabar jų turime vienuolikoje vietovių – Krikštonyse, Reketėje, Taurapilyje, Plinkaigalyje, Žviliuose, Vidgiriuose, Barzūnuose, Vėluikiuose, Paprūdžiuose, Veršvuose ir Marvelėje. Vėluikių radiniai dar kartą patvirtina, jog V a. pirmoje pusėje tarp skalvių buvo karinio elito sluoksnis ir jo valdoma kariauna. Antropometriniai tyrimai leidžia daryti prielaidas, kad šie vakarų baltų kariai-aisčiai nemažą laiko praleido ant žirgo vagodami artimesnius ir tolimesnius Europos plotus.