Lausksvydų plokštinio kapinyno plano dalis: 1 – 1911 m. Tado Daugirdo tyrinėti plotai, 2 – 1978 metais E. Jovaišos tyrinėti plotai, 3 – 1911 metais ištirti kapai, 4 – 1978 metais ištirti kapai; 5 – Medžiai. E. Jovaiša, 2019.

Lauksvydų kapinyno tyrinėjimų apžvalga didžiąja dalimi remiasi 1978 metų tyrinėjimų apimtimis (kapai 15 – 22). 1911 metų T. Daugirdo tyrinėjimų medžiaga (Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius, F. 398, 141 – 150 lapai) į šią apžvalgą įjungta tiek, kiek leido rankraščio duomenys ir juos naudojusių autorių publikacijos.

 Istoriografinė apžvalga

 Lauksvydų kapinyno medžiaga Lietuvos archeologijos mokslui žinoma po 1911 metų Tado Daugirdo tyrinėjimų (1). Autorius neužbaigė tyrinėjimų dienoraščio, nepaskelbė surinktos medžiagos, nors Lauksvydų įkapių komplektais remtasi rašant mūsų archeologijos veiklaus (2). Pasitarnavo jie ir Baltijos regiono archeologijos problemoms gvildenti (3).

Archeologų nuomonės dėl kapinyno datavimo ir jo kultūrinio priklausomumo skyrėsi. Aleksandras Spicynas, 1925 metais mėginęs susisteminti Lietuvos archeologijos medžiagą, Lauksvydų kapinyną datavo VI–VIII amžiais ir manė, kad jį paliko Raginėnų kultūros žmonės (4). Sekdamas A. Spicynu, tą patį atkartojo ir Petras Tarasenka (5). Profesionaliosios lietuvių archeologijos kūrėjas Jonas Puzinas „Raginėnų kultūros“ nepripažino, o Lauksvydų kapinyną laikė I–IV amžių vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų žmonių palikimu (6). Vėliau šiai J. Puzino nuomonei pritarė ir Marija Aleksaitė-Gimbutienė (7). 1958 metais A. Spicyno išskirtą „Raginėnų kultūrą“ detaliai nagrinėjo Pranas Kulikauskas (8). Jis argumentuotai nurodė, kad A. Spicynas klaidingai datavo paminklus ir „Raginėnų kultūrą“ išskyrė nepagrįstai. P. Kulikausko nuomone Lauksvydų kapinynas datuotinas IV–V amžiais ir jis priskirtinas Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų grupei (9).

Aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje ankstesnį „Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų“ terminą imta keisti nauju – „Centrinės Lietuvos plokštiniai kapinynai“ (10). Tam buvo pakankamai svarių priežasčių. Sąvoka „vidurys“ suponuoja ir tai, kad galime išskirti visą Lietuvos vidurį nuo šiaurės iki pietų. Taip jau buvo atsitikę, sakysime, su „Vidurio šiaurės Lietuvos pilkapiais“. Centrinė Lietuva senojo geležies amžiaus kultūrų prasme aiškiau apibrėžia arealą ir daro aiškesnę jos raidą ir vietą Rytų Baltijos regiono plokštinių kapinynų virtinėje. Šios kultūros finalinio etapo, IV–V amžių žmonėms, ir buvo priskiriami Lauksvydų kapai (11). Audrius Astrausko „Vidurio Lietuvos gyventojų kultūrinės orientacijos kaita SGA ir VIGA“, Mindaugo Bertašiaus „Vidurio Lietuva VIII–XII a.“ ir Arvydo Malonaičio „Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje“ mėgina grąžinti seną „Vidurio Lietuvos“ terminą. Visų autorių darbuose (12) nerandu įtikinamų šios kaitos priežasčių, o M. Bertašius senajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje buvusių kultūrų klasifikacijos semiasi iš lenkų autoriaus V. Novakovskio (W. Nowakowski) (13).

Tadui Daugirdui nebaigus rašyti Lauksvydų kapinyno tyrinėjimų dienoraščio, žinoma tik pirmųjų penkių kapų medžiaga (antrame ir trečiame kape palaidota po du individus, kuriuos pats T. Daugirdas laiko skirtingu metu palaidotais, tačiau priklausančiais tai pačiai epochai). Likusių 6–14 kapų laidosenos elementai ir dirbiniai liko nežinomi, tačiau pasiekiamą 1911 metų tyrinėjimų medžiagą naudojo Lietuvos ir užsienio šalių archeologai (14), ji buvo panaudota ir 1984 metais rašytoje Lauksvydų kapinynui skirtoje publikacijoje (15). Ši, papildyta, publikacija be laidojimo papročių ir dirbinių kultūros apžvalgos didesnį dėmesį skiria Lauksvydų kapinyno sąsajoms su gretimu aisčių pasauliu ir jo vietai aisčių genezėje.

Laidojimo papročiai. Kapai.

Ir 1911, ir 1978 metų tyrinėjimuose rasti nedegintų mirusiųjų kapai. Laidojant nesilaikyta kapų išdėstymo viena linijoje, kapai ar jų grupės pasklidę gana erdviai. Kapų duobių kontūrai iš aplinkinės žemės neišsiskyrė. Nerasta akmenų konstrukcijų kapo dugne, karstų liekanų, tačiau kapuose Nr. 3, 16, 17 rastieji griaučiai buvo „suspausti“. Tyrinėjimų metais netiesioginiais karsto požymiais buvo laikomi akmenys kapo dugne ir „suspausti“ griaučiai. Pirmojo požymio – akmenų – nerasta, o „suspaustų“ griaučių analogijų paieška atvedė į netoliese, Kauno priemiesčiuose, buvusius kapinynus. Sargėnų I–II amžių kapuose 155 ir 357, Veršvų I–IV amžių kapinyno 192(82), 194(84) ir 261(151) kapuose „suspausti“ griaučiai rasti su skobtinio karsto liekanomis. Galima manyti, kad ir Lauksvydų „suspausti“ griaučiai atsiradę mirusiuosius laidojant siauruose skobtiniuose karstuose.

Dar ir ankstyvųjų viduramžių pradžioje Centrinės Lietuvos žmonės kapo dugne sudėdavo sudėtingas ar paprastas akmenų konstrukcijas. Jų kilmė ir raida nuo pat pirmojo amžiaus pradžios tapo vienu iš disertacijos „Centrinė Lietuva I – IV a. laidojimo paminklų pagrindu“ tyrimu (16). Paaiškėjo, jog šis paprotys, buvęs stiprus tarp I ir III amžių pradžios žmonių, antrajame kultūros etape – III–IV amžiuose – nebuvo toks stiprus. Pavyzdžiu gali būti I–III a. Sargėnų, II–VI a. Veršvų, III–IV a. Seredžiaus ir IV–V a. Eigulių kapinynai. Sargėnuose rasti 338 nedeginti kapai, iš jų 218–oje kapų aptiktos akmeninės konstrukcijos. Vadinasi, 64,5 procentai buvo su akmenų konstrukcijomis. Visai kitaip yra vėlyvesniuose kapinynuose. Pavyzdžiui, Veršvuose, kur ištirti 356 kapai, kapų su konstrukcijomis yra tik 8,42 procentai. Pastebėtina, jog Veršvų kapinyno dauguma kapų su akmeninėmis konstrukcijomis yra II iš amžiaus. Seredžiaus (56 kapai) ir Eigulių (50 kapų) kapinynuose akmenys rasti 4 ir 10 kapų; čia procentinis skaičius yra 7,13 ir 2,0. Lauksvydų kapai be akmeninių konstrukcijų, atrodo, įsijungia į to papročio susilpnėjimą senojo geležies amžiaus antroje pusėje.

1991 ir 2000 metais Audriui Astrauskui vadovaujant tyrinėtas Marvelės kapinynas patvirtino bendruosius Centrinės Lietuvos kultūrai nustatytus dėsningumus ir juos pataisė, – III–IV amžių kapuose, išlaikant tą pačią mirusiųjų erdvinio orientavimo tradiciją į Saulės tekos ir laidos taškus, didesnė pusė kapų buvo su akmenų konstrukcijomis (17). Vadinasi, aisčių kultūros svarbus elementas – akmeninis „amžinasis namas“ – nuo pirmapradžių akmeninių pilkapių per sudėtingas Raudonėnų tipo plokštinių kapų konstrukcijas evoliucionavo iki sudėtingesnio ar paprastesnio „amžinojo namo“ simbolio Centrinėje Lietuvoje.

Didžioji dalis Lauksvyduose rastųjų kapų buvo negiliai. Grupuojant gylius, išskirtos dvi grupės. Pirmoji (kapai 3, 15, 17, 18, 19, 21, 22) – tarp 0,35–0,55 m ir antroji grupė (kapai 1, 2 ,4, 20) – tarp 0,23 ir 0,35 m. Vienas kapas buvo rastas tuojau pat po velėna, o 16 kapas 0,76 m gylyje. Gylių įvairovė liudija, kad dabartinis žemės paviršius gerokai skyrėsi nuo to, kuris buvo laidojant mirusiuosius, tai yra, nuo IV–V amžiuje buvusio. Sakoma, kad skirtingo gylio duobės priklausė nuo metų laiko, – žiemą sušalus žemei kasė sekliau, vasarą – lengvai žemei esant kasė giliau. Tačiau Lietuva yra ne amžino įšalo kraštas. Įrankių, gebančių iškirsti sušalusį žemės sluoksnį, užteko visais laikais. Ir mirusiuosius laidojo laikydamiesi amžiais nustatyto saugaus gylio – apie 1,5 – 2 metrus nuo žemės paviršiaus. Apie tokį gylį įtikina įvairiausių vėliau tyrinėtų kapinynų, ypač Dauglaukio, medžiaga. Dabartiniai gi gyliai yra atsiradę šimtmečiais ariant derlingas Lauksvydų apylinkes ir keičiant reljefą, – kas buvo aukštai liko žemai, kas buvo žemai, tapo aukštai.

Visų Lauksvyduose palaidotų žmonių lytis nenustatyta. Žinome, kad vyrai buvo palaidoti šešiuose kapuose (2, 3, 17, 19, 20, 21), penkiuose moterys (1, 16, 20, 21, 22) ir keturiuose (12, 18, 20, 21) vaikai. Suaugusieji laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis. Mirusiųjų pozos skiriasi kapuose 1 ir 19. 1 kape moteris rasta aukštielninka, tačiau žvelgiant į jos padėtį iš šono, atrodo, jog ji buvo laidota pusiau sėdom (žiūrėti skyriuje „Tyrinėjimų istorija“ įdėtą T. Daugirdo dienoraštį). Kape Nr. 19 griaučiai gulėjo nuožulniai, galva buvo 14 cm aukščiau už kojas. Neįprasta ir kojų padėtis: dešinioji koja sulenkta ir atmesta į šalį, o kairioji – ištiesta, tik pėda pasukta į dešiniąją koją. Vaikai palaidoti vadinamojoje miego pozoje. Vyrų ir moterų rankų padėtys įvairios, nesikartojančios. Panašiau sudėtomis rankomis laidotos tik 20 kapo moterys. Mirusiųjų pozos Lauksvydų kapinyne nesiskiria nuo kitų šio arealo griautinių palaidojimų. Pusiau sėdinti moteris kape Nr. 1 nėra vienintelė centrinės Lietuvos kapinynuose. Panašiai palaidota mergaitė Seredžiaus kapinyno kape Nr. 13. Vaikai centrinėje Lietuvoje dažnai laidoti miego pozoje. Be Lauksvydų, taip palaidoti vaikai rasti Veršvų (Nr. 22, 44), Sargėnų (Nr. 119), Seredžiau (Nr. 4) kapinynuose.

Į pasaulio šalis mirusieji orientuoti įvairiai. Išsiskiria trys pagrindinės kryptys: šiaurės rytų, pietryčių ir šiaurės vakarų. Šiaurės rytų kryptyje, intervale nuo 21 iki 44º, orientuoti aštuonių mirusiųjų kūnai (1–5, 13, 20, 21). Tai glausta grupė, nukrypimai tarp kapų nedideli – 3–6º. Pietryčių krypties šešių kapų grupė (6, 7, 15 – 17, 19) labiau išsklaidyta, yra tarp 97 ir 159º. Čia krypčių išsibarstymas didelis, skirtumas tarp kraštinių šios grupės palaidojimų yra 62º. Taip pat pasklidusi ir šiaurės vakarų septynių kapų grupė (8–12, 18, 22): ji yra tarp 300 ir 358º. 14 kapas nukreiptas į pietvakarius 210º kampu. Mirusiųjų orientavimas nerodo, kad IV amžiaus antroje pusėje Lauksvydų bendruomenėje būtų paprotys vyrus ir moteris guldyti priešingomis kryptimis, nors tai buvo būdinga ankstyvojo šios kultūros laikotarpio žmonėms.

Darbo įrankių ir ginklų dėjimo tvarka kapuose gali būti priklausomybės vienai ar kitai kultūrai požymiu. Lauksvyduose darbo įrankiai ir ginklai rasti septyniuose (2, 3, 16, 17, 20, 21, 22) kapuose. Iečių plunksnos vyrų kapuose rastos abejose galvos pusėse ir virš jos. 17 kape ietigalis buvo padėtas ant dešiniosios alkūnės smaigaliu galvos link. Galvos srityje sudėti ir peiliai, išskyrus 20 kapo pirmąjį vyrą. Jam skirtas peilis rastas prie dešiniosios kojos. Kirviai gi visi buvo padėti kojūgalyje. Moterų peiliai, yla, verpstukas, galąstuvas buvo sudėti įvairiose galvūgalio vietose. Taigi Lauksvydų bendruomenė nesilaikė griežtai nustatytos įkapių dėjimo tvarkos. Tai būdinga ir kitiems senojo geležies amžiaus antrosios pusės Centrinės Lietuvos kultūros kapinynams Veršvuose, Eiguliuose, Seredžiuje.

Lauksvydų vyrų (viršuje) ir moterų (apačioje) rankų padėtys. E. Jovaiša, 2011.

Lauksvydų mirusiųjų erdvinis orientavimas. 1 – vyras, 2 – moteris, 3 – vaikas, 4 – kapo numeris. E. Jovaiša, 2011.

Geležinių peilių padėtis 16 moters (kairėje) ir 17 vyro (dešinėje) kapuose. Dail. G. Jonkus, 1978.

1978 metais Lauksvyduose ištirti kapai. Dail. G. Jonkus, 1978. Sudarė E. Jovaiša, 2019.

Tada Daugirdas savo dienoraštyje ypatingai išskyrė ir užpiešė 2 kapo kirvio padėtį. Tyrinėtojas įsitikinęs, kad kirvis buvo įsmeigtas „Kirvis ašmeniu buvo įkištas į žemę ir savo pentimi iškilęs virš žemės paviršiaus, lyg būtų įsmeigtas į kapo duobės dugną“ (18). Vytautas Kazakevičius ir Arvydas Malonaitis 2004 metais paskelbė specialią studiją apie vertikaliai įsmeigtus ginklus Lietuvos geležies amžiaus paminkluose (19). Apibendrinę visą žinomą medžiagą ir įvairių autorių pasisakymus apie tokio elgesio priežastis, autoriai sako, kad paprotys vertikaliai susmeigti ginklus atsirado V amžiuje ir sugrupuoja kelias šio reiškinio priežastis, – svetur mirusiam/žuvusiam kariui atminti, atsipirkti nuo mirties, apsisaugoti/apsaugoti nuo piktųjų dvasių, apsaugoti nuo plėšikų ir pan. Iš autorių akiračio išslydo dvi vertikaliųjų ginklų radimo vietos. Lauksvydai ir Plinkaigalis. Lauksvydų 2 kape įmovinis, Plinkaigalio vyrų kapuose 13 ir 16 siauraašmeniai pentiniai kirviai buvo įsmeigti į kapo dugną. Reikšmingiausia, jog Lauksvydų radinys keičia šio reiškinio pasirodymo laiką, – pagrįstai galima teigti, jog ginklų smeigimas į žemė magiškais tikslais buvo žinomas jau IV amžiaus antroje pusėje.

Lauksvydų 1 moters kapo apraše ir eskize regimas Centrinėje Lietuvoje rečiau pasitaikantis laidojimo paprotys – papildomos įkapės (žiūrėti skyriuje „Tyrinėjimų istorija“ įdėtą T. Daugirdo dienoraštį). Dešinėje galvos pusėje, 0,23 m atstumu nuo kaukolės, buvo rastos viena ant kitos tvarkingai sudėtos keturios žalvarinės juostinės apyrankės. Papildomų įkapių dėjimas labiau būdingas II–IV amžių Vakarų Lietuvos žmonėms, o Centrinėje Lietuvoje papildomos įkapės žinomos turtingame IV a. Veršvų kapinyno kape Nr. 307 (197).

Aukštaičių areale Lauksvydai liko ta vieta, kur buvo rasta daugiausiai individų viename kape – net penki. Vėliau Vytautas Kazakevičius atidengė žymųjį keturgubą ankstyvųjų viduramžių pradžios Plinkaigalio 162 kapą, kurio tragišką prigimtį paliudijo klajokliams būdingas strėlės antgalis (20), o Ilona Vaškevičiūtė žiemgalių pavelde, Dvareliškių-Kriukų 24 kape, atidengė septynių žmonių kapavietę, kurioje buvo palaidoti vikingų ekspansijos pradžioje, VIII amžiuje, nužudyti šeši vyrai ir viena moteris (21).

Dvidešimtame Lauksvydų kape rastieji penki mirusieji buvo palaidoti 1,6×2,2 m žemės plotelyje. Vienas greta kito žvelgiant iš kairės į dešinę buvo paguldyti du vyrai ir dvi moterys. Paskutiniajai moteriai ant kojų uždėtas paauglys. Penkiaguba kapo prigimtis nekelia abejonių: visi mirusieji rasti viename horizonte, moters griaučių (20c) kairysis žastikaulis buvo po moters griaučių (20d) dešiniuoju žastikauliu, tarpai tarp griaučių nedideli – 1–5 cm. Tyrinėjimų metais, kol Gintautas Česnys nustatė mirusiųjų lytį, pirminis griaučių tyrimas man rikiavo kitokį mirusiųjų eiliškumą, – vyras – moteris – vyras – moteris – paauglys (ė). Tačiau antropologas Gintautas Česnys nustatė kitą eiliškumą: du vyrai – dvi moterys – paauglys (ė). Visi mirusieji buvo jauni žmonės. Pirmojo vyro amžius svyravo tarp 25 ir 30 metų, antrojo – tarp 20 ir 25 metų. Pirmoji moteris galėjo būti 25–30 metų amžiaus, o antroji dar jaunesnė 16–18 metų. Tikrai nelauktu reiškiniu geležies amžiaus laidojimo papročiuose laikytina 12–14 metų paauglio ar paauglės vieta kape. Jis buvo uždėtas jauniausiajai moteriai taip, kad paauglio galva buvo aukščiau skreito, o jaunoji moteris dešiniosios rankos plaštaka rėmėsi į vaiko galvą.

Vienalaikės penkių žmonių mirties priežastį sunku paaiškinti. G. Česniui neužteko duomenų, – kaulinės medžiagos analizė neatskleidė mirtį galėjusių sukelti traumų, ligų. Liko neatsakyta, ar šie žmonės tarpusavyje susiję šeimos saitais. Rašant publikaciją apie Lauksvydus, maniau, kad „Kol kas labiausiai priimtina prielaida, kad šis bendras jaunuomenės kapas atsirado po stichinės nelaimės.“ (22). Dabar taip nebemanau ir tai aprašiau straipsnyje „Mūšiai ar ligos?“.

Radiniai: ginklai ir darbo įrankiai

Lauksvydų kapinyne per 1911 ir 1978 metų tyrinėjimus rastas 91 dirbinys. Dauguma 1911 metais rastųjų yra be kapo metrikos, žinomos tik 1–5 kapų įkapės. Čia aptariami Lauksvyduose rastieji darbo įrankiai ir ginklai, aprangos reikmenys ir papuošalai.

Lauksvyduose rasti aštuoni kirviai yra įmoviniai. Trys iš jų buvo vyrų kapuose 2, 20, 21, o iš kurių kapų likusieji penki – nežinoma. Kirviai yra įvairių formų ir matmenų, dažniausiai 21,0 – 17,5 cm ar 15,0–14,0 cm aukščio bei 5,8 –4,0 cm pločio ašmenų. Įmovos skersmuo įvairuoja nuo 3,3 iki 2,8 cm. Kai kurie kirviai profiliuoti (kapas 20, 21). Arvydo Malonaičio kvalifikacijoje Lauksvydų siauraašmeniai įmoviniai kirviai skiriami pirmam ir antram tipui (23). Nurodoma, kad pirmo tipo kirviai paplitę nuo I amžiaus antros pusės ir naudoti iki vidurinio geležies amžiaus pirmos pusės. 2 tipo kirvius Centrinės Lietuvos žmonės pradėjo naudoti tame pačiame I amžiuje iki pat VIII ar net vėlesnio laiko. Lauksvydų 1 tipo kirvis buvo rastas 20 kape, ir jam datuoti yra pakankama medžiagos. 20d moteris dėvėjo 2 grupės šaukštinę antkaklę. M. Michelbertas ją datuoja C2 periodo pabaigai – C3–D periodui. taigi, nuo 300 iki 450 metų (24). Kiti to paties kapo radiniai, apyrankės, karolių vėrinys leidžia apsispręsti šio kapo datavime. Greičiausiai šis kapas yra iš IV amžiaus vidurio ir antrosios pusės, o šaukštinės antkaklės atsirado Centrinės Lietuvos meistrų dirbtuvėse.

Lauksvydų kapinyne rasta dviejų tipų peilių: 1) lenkta ir 2) tiesia nugarėle. Visi keturi lenkti peiliai, iš kurių tik vienas rastas kape Nr. 21, labai aptrupėję. Geriau išlikusio peilio ilgis – 19,0 cm, kitų peilių – 10,8 –8,83 cm. Ašmenų plotis – 2,2 – 1,63 cm, nugarės storis – 0,4–,03 cm. Trys tiesia nugarėle peiliai rasti vyrų kapuose (17, 20a, 20b. Inv. Nr. 2304:9, 10, 12) ir vienas moters kape (16, Inv. Nr. 2304: 4). Jų ilgis svyruoja nuo 22,6 iki 12,43 cm, ašmenų plotis – 2,44 –1,83 cm, nugarėlės storis – 0,86–0,42 cm. Šešioliktame moters ir septynioliktame vyro kape rastieji peiliai buvo padėti galvūgalyje.

Centrinės Lietuvos kapinynuose rečiau dedama įkapė buvo verpstukai. Apskritas, 4,78 cm skersmens ir 1,9 cm storio kaulinis verpstukas rastas 22-ame moters kape. Panašus kaulinis verpstukas rastas 149 (40) Veršvų IV a moters kape kartu su emalio ir stiklo karolių vėriniu bei dviem žalvarinėmis juostinėmis apyrankėmis. Tad ir Lauksvydų verpstuką bei 22 kapą reikia datuoti tuo pačiu amžiumi. Panašus, tik molinis, verpstukas rastas Eigulių kapinyno 4 kape.

Penkiagubos kapavietės 20c moters kape buvo rastas akmeninis stačiakampio formos, 10,38×3,0 –2,7×2,0 cm dydžio, galąstuvas. Panašūs galąstuvai Centrinėje Lietuvoje žinomi Veršvų kapinyno IV a. vaiko 67 kape, V a. vyrų kapuose 270(160) ir 346(236).

Lauksvydų kapinyne rasti aštuoni ietigaliai: keturi iš jų vyrų kapuose 2, 3, 17 ir 20a, trys ietigaliai nežinoma iš kurio kapo (Inv. Nr. 653: 1, 2; 654:12) ir vienas ietigalis atsitiktinai per 1978 m. kasinėjimus (Ivn. Nr. 2304:36). Visi ietigaliai – įmoviniai, plunksnos viduryje turi iškilią briauną. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: 1) grakščios, pailgos plunksnos su ilga įmova, 2)  trapeciškos plunksnos. Prie pirmosios grupės priskirtini ietigaliai iš kapų 17 ir 20a, taip pat ietigalis, kurio inventoriaus Nr. 653: 1, 2, ir 1978 metais atsitiktinai rastas. Jų ilgis 26,0–24,3–20,9 cm, plunksnos plotis–4,4–4,0 cm, įmovos skersmuo – 2,7–2,24 cm. Šiai grupei būdinga ilga įmova (10,6–7,3 cm). Antrajai grupei priklauso ietigaliai, rasti kapuose 2, 3, o taip pat vienas, kurio inventoriaus Nr. 654:12. Jų ilgis – 23,9–11,4 cm, plunksnos plotis – 4,4–2,5 cm, įmovos kur kas trumpesnės – 6,6–5,3 cm.

Senojo geležies amžiaus gyventojų naudotų ginklų, darbo įrankių ar buities reikmenų formų ir tipų ypatumai rečiau tampa kultūras išskiriančiuoju bruožu. Įmoviniai kirviai gausiai randami Lietuvos pajūrio kapuose, Nemuno žemupio kapinynuose, Centrinėje Lietuvoje ir Pilkapių kultūros pražemaitiškame ir pražiemgališkame areale. Kitokį kirvio tipą – pentinį – naudojo Pilkapių kultūros prasėlių arealo žmonės. Abiejų tipų peiliai taip pat plačiai paplitę minėtose srityse. Iečių naudojimo dėsningumai Centrinės Lietuvos kultūros žmonių karyboje tapo stipriu „taikingų aisčių“ interpretacijos pamatu. Nuo I iki III a. vidurio Centrinės Lietuvos žmonių kapuose ietys randamos itin retai. Pavyzdžiui, ištyrus 342 I–II amžių Sargėnų kapinyno kapus, ietis rasta tik viename. Tačiau III amžiaus antroje pusėje – V a. pradžioje jų randama daugiau, – žinomos iš Veršvų (6) bei Eigulių (1) IV–V a. vyrų kapų, o aštuonios ietys bendrame 22-jų Lauksvydų kapų fone yra ženklus jų tankis. A. Astrausko Marvelės bendruomenę karinio palikimo tyrimas išryškino panašų dėsningumą (25). Netiesiogiai šie dėsningumai Lauksvydų bendruomenės gyvavimo laiką kreipia link ankstyvųjų viduramžių pradžios.

Plinkaigalio kapinyne 1977 metais rastais siauraašmenis kalavijas (16 kapas) ir kovos peiliai. Sudarė E. Jovaiša, 2016.

Vertikaliai įsmeigtas kirvis Lauksvydų 2 kape (pagal T. Daugirdą, 1911).

Kaulinio verpstuko vieta 22 moters kape Dail. G. Jonkus, 1978.

Lauksvydų kapinynas. 19 vyro kapas. Dail. G. Jonkus, 1978.

Radiniai: papuošalai.

Galvos dangos žalvariniai papuošalai aisčių moterų kapuose nėra išskirtinis radinys. Pagal jų padėtis ties kakta, smilkiniais, pakaušiu galima rekonstruoti ir pačius apdangalus. Neabejojama, kad būta nuometų, plaukus prilaikančių juostų, kepuraičių. Kepuraičių ar plaukų juostų metaliniai papuošalai – įvijiniai antsmilkiniai – ypatingai būdingas šios kultūros moterų papuošalas. Jų raida liudija genetinį Centrinės Lietuvos aisčių ryšį su naujojo žalvario amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus pradžios Vakarų baltų pilkapių kultūros žmonėmis . Tas ryšys akivaizdžiausiai pastebimas Lauksvydų penkiagubos kapavietės moters 20d kepuraitės žalvariniuose papuošaluose. Jų padėtis rodo, kad vilnonės ar kitokio audinio kepuraitės pakraščiuose buvo suvertos žalvarinės įvijos, o smilkinių srityse ji padabinta dvigubomis žalvarinėmis kilpinėmis įvijomis.

Apie 500 metus pr. Kr. datuojami įvijiniai antsmilkiniai su kilpinėmis įvijomis puošė moters kepuraitę iš Kurmaičių, II–I a. pr. Kr. Ėgliškių pilkapyne rastuosius įvijinius antsmilkinius puošė ir kilpinės įvijos (26). Taigi, Kurmaičiuose ir Ėgliškiuose turime Centrinės Lietuvos kultūrai itin būdingo papuošalo – įvijinių antsmilkinių – prototipą, o Ėgliškių kilpinės įvijos tapo senojo geležies amžiaus aisčių kultūros moterų aristokratijos skiriamuoju ženklu.

Drauge su aisčių kultūros plėtra į šiaurines ir rytines kryptis, naujose senojo geležies amžiaus aisčių kultūrose atsiranda ir kilpinėmis įvijomis puoštos kepuraitės. Aisčių kultūros metropolijos šiaurinėje dalyje, Lietuvos pajūryje, ankstyviausia kepuraitė su žalvarinių plokštelių ir kilpinių įvijų pakabučiais žinoma iš II–III a. pirmosios pusės Kurmaičių 22 kapo. III a. viduriu datuojama ir kepuraitė iš Dauglaukio 66 moters kapo (27). Šios abi kepuraitės ne tik vienalaikės, bet ir jų sandara turi daug panašumų. II amžiumi datuojama ir kepuraitė iš Sargėnų kapinyno 194 kapo (Inv. Nr. 1616:24). Ji rasta kartu su gerai datuojamais papuošalais – I grupės ritiniu smeigtuku, apskrito skersinio pjūvio akine apyranke ir dviem įvijiniais antsmilkiniais (28). Šie sinchroniški Kurmaičių – Dauglaukio – Sargėnų radiniai patvirtina bendrąją aisčių kultūros plėtros tendenciją ir Centrinės Lietuvos kultūros aistišką prigimtį. IV amžiumi datuojama kepuraitė rasta Šernų 10 kape. Jos analogija Centrinėje Lietuvoje yra kaip tik iš Lauksvydų 20d moters kapo. Ji ne tokia puošni dėl IV amžiuje ištikusios spalvotų metalų krizės. Mirusios kaklą puošusi II grupės žalvarinė šaukštinė antkaklė labiausiai nešiota IV amžiuje, tačiau kiti šio ir kitų kapų radiniai tikslina datavimą IV amžiaus antra puse (29).

Lauksvydų vyro kape Nr. 17 rasta geležinė lankinė segė (Inv. Nr. 2304:7). Ji yra 9,17 cm ilgio, atvira, 4,07 cm, ilgio įvija, mažai profiliuotu lankeliu ir ilga kojele. Šios kultūros paminkluose jų rasta Veršvų, Sargėnų ir Eigulių kapinynuose su gerai datuojamais dirbiniai – žalvarine apyranke storėjančiai galiais (Veršvai, kapai Nr. 144(35), 205(95), žalvarinėmis sagtimis kryžiaus pavidalo adata (Veršvai, kapai Nr. 144(35), 205(95), sidabrine antkakle su kabliuku ir kilpele (Veršvai, kapas Nr. 224(114) bei žalvarinėmis šaukštinėmis antkaklėmis (Veršvai, kapas Nr. 261(151), Eiguliai, kapas Nr. 11). Pastarųjų dirbinių chronologija tyrinėtojams yra pakankamai aiški. Visi autoriai apyrankes storėjančiai galais laiko viduriniojo geležies amžiaus papuošalu. Veršvų apyrankė, remiantis N. Obergo (N. Äberg) klasifikacija, yra ankstyviausiojo tipo ir datuojama V amžiumi. Tyrinėtojas yra suklasifikavęs ir sagtis su kryžiaus adata. Abi Veršvų sagtys yra ankstyviausiojo tipo (jų adatų pradžioje esantys skersinukai dar yra keturkampiai) ir skirtinos tam pačiam V amžiui. Šaukštinė antkaklė iš Veršvų yra vėliausios, III grupės. Būdingas jų šaukštelio ornamentas, atsiradęs V a. yra vadinamasis zigzaginis raštas. Eiguliuose rastoji antkaklė yra ankstyvesnė ir skiriama IV amžiui.

Lauksvydų segė kape rasta su ietigaliu bei žalvarine šaukštine antkakle, kuri yra panaši į Veršvų kapo 261(151) V a. antkaklę. Vadinasi, ir Lauksvydų geležinė lankinė segė būtų to paties amžiaus. Tačiau Veršvų ir Eigulių kapinynų segių trumpesnės kojelės, skiriasi nuo Lauksvydų segių ir jų lankeliai. Jie labiau profiliuoti,  stačiakampio skersinio pjūvio, išskyrus Veršvų seges, rastas kapuose 138(28) ir 251(151). Galimas daiktas, kad grakščioji Lauskvydų segė kiek ankstyvesnė ir gali būti datuojama IV a. pabaiga ar V a. pradžia.

Kaklo papuošalų Lauksvydų kapinyne rasta nedaug. Tai žalvarinė grandinėlė, karolių vėriniai ir antkaklės. Žalvarinė, 49,9 cm ilgio grandinėlė, sudaryta iš trikampio skersinio pjūvio žalvarinių žiedelių, kurių skersmuo – 0,6 cm, o galuose užsibaigianti didesniais, 1,0–1,2 cm skersmens žiedeliais, rasta moters kape Nr. 1 (Ivn. Nr. 650:1).

Tokių kaklo papuošalų rasta keturiuose Veršvų kapuose (115(6), 248(38), Eiguliuose (kapas 14), Seredžiuje (Nr. 10). IV–V amžiumi datuojamos Veršvų ir Eigulių grandinėlių galai užbaigti pakabučiais. Analogiška Lauksvydams yra grandinėlė iš 10 Seredžiaus kapo (Inv. Nr. 702:25). Ji rasta su to pačio tipo žalvarinėmis juostinėmis apyrankėmis, kaip ir Lauksvydų kape 1 bei mozaikiniu, vadinamuoju šachmatiniu karoliu. M. Michelbertas juos datuoja III – IV amžiaus.

Karolių vėriniai rasti kapuose 1, 16, 20c (Inv. Nr. 650:2, 2304:1, 18). Vieno vėrinio kilmė yra neaiški (Inv. Nr. 654:3). Apie 1-ojo kapo vėrinį ir vėrinį be metrikos yra rašęs M. Michelbertas. 16 kapo vėrinį sudaro 4 mėlyno emalio kuboektaedriniai karoliai (1,37–1, 06×0,63–0,58 cm dydžio), kurie atskirti žalvarinėmis įvijomis (1,82–1,22×0,48–0,38 cm). Didesnis vėrinys yra iš 20c kapo. Jį sudarė 40 karolių, iš kurių 33 žali, 1– geltono emalio, 1–iš vidaus lyg paauksuotas. Visi šie karoliai yra apvalūs, maži ir suploti (0,44–0,35×0,31–0,27 cm), du mėlyni prizminiai karoliai – (1,63×0,36–0,34 cm dydžio), trys mėlyni – dvigubo nupjauto kūgio formos ir ištęsti (1,19–1,03 x 0,74–0,4 cm). Šis karolių vėrinys datuojamas III–IV amžiais. Tame pačiame kape rasti žalvariniai kepuraitės papuošalai ir šaukštinė antkaklė leidžia patikslinti datavimą ir 20c vėrinį priskirti IV amžiaus radiniams.

Kapinyne rastos keturios žalvarinės šaukštinės antkaklės. Dvi kapuose (17 ir 20d, inv. Nr. 2304:6, 21), viena atsitiktinai 1978 metais ir viena 1911 metais neaišku iš kurio kapo (Inv. Nr. 654:1). Kapo 17 antkaklė yra 11,78×12,2 cm dydžio, vielos skersmuo – 0,28 cm, šaukštelis – 1,9×0,8 cm dydžio. Lankelis nuo vidurio puoštas plokščia juostele, o galai paslėpti statinaitės formos žiedeliuose. Šaukštelis ornamentuotas dvigubais grioveliais, kurie dalija plokštumą į 4 trikampius ir sudaro zigzagą. Kapo 20d antkaklė yra 12,0×15,4 cm, jos šaukštelis – 3,36×1,6 cm dydžio, vielos skersmuo – 0,4 cm. Lankelis nuo vidurio tordiruotas, o galuose yra statinaitės formos žiedeliai. Šaukštelio pakraščiais įrėžti grioveliai, o susidariusios briaunelės puoštos smulkiais brūkšneliais. Atsitiktinė ir be metrikos antkaklė sulaužyta: pirmosios likę 2 fragmentai, antrosios – viena lankelio dalis. Lietuvoje randamų šaukštinių antkaklių dėvėjimo laikas, raida ir paplitimas yra išsamiai išnagrinėtas. Jos laikomos tipišku senojo geležies amžiaus Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros papuošalu (30).

Lauksvyduose rastos trisdešimt penkios žalvarinės juostinės apyrankės: dešimt kape 1 (iš jų penkiomis buvo puošta mirusioji moteris, keturios įdėtos kaip papildoma įkapė, o viena patekusi iš suardyto kapo, Inv. Nr. 650:3–12), dvi kape 16 Inv. Nr. 2304:2, 3), vienuolika kape 20c ir 20d (Inv. Nr. 2304:13–17, 22–27), devynios nežinoma iš kurio kapo (Inv. Nr. 652:3, 4), o trys atsitiktinai rastos 1978 metais (Inv. Nr. 2304: 33–35). Apyrankės 7,1–5,3 x 5,9–4,6 cm dydžio, padarytos iš 0,8–0,6 cm pločio ir 0,3–0,1 cm storio, pusapvalio trikampio (20c), stačiakampio (20d) skersinio pjūvio žalvarinės juostelės. Lankelio pakraščiai ornamentuoti giliai grioveliais, o susidariusios briaunelės puoštos smulkesniais ar stambesniais brūkšneliais. Skiriasi apyrankių galai: vienų siaurėjantys, užbaigti dvigubais skersiniais grioveliais, kitų kiek profiliuoti ir ištisai puošti skersiniais grioveliais. Šio tipo juostinės apyrankės būdingos centrinės Lietuvos kapinynams, ir kaip nurodo P. Kulikauskas, datuojamos IV–V amžiais.

1911 metais buvo rasti du kiauraraščiai III–IV a. pakabučiai. Apie juos jau paskelbta archeologinėje literatūroje. Žalvarinis juostinis žiedas aptiktas moters kape 16 (Inv. Nr. 2304:5). Šio tipo žiedai buvo paplitę IV–V a. Centrinės Lietuvos kapinynuose (Veršvai, Eiguliai). Archeologinėje literatūroje žinomas ir sidabrinis žiedas iš Lauksvydų kapinyno. Vienintelis geležinis lazdelinis smeigtukas rastas taip pat moters kape 16. Šis papuošalas buvo plačiai paplitęs I–IV ir vėlesniais amžiais visoje Lietuvos teritorijoje.

Lauksvydų kapinyno kapuose rastų dirbinių analizė rodo, jog kapai 1, 16, 20–22 datuotini IV amžiumi, o kapas 17 yra kiek vėlyvesnis, IV a. pabaigos – V a. pradžios. Be jokios abejonės galima teigti, kad Lauksvydų kapinynas yra tipiškas senojo geležies amžiaus Centrinės Lietuvos kapinynų kultūros finalinio etapo paminklas.

Plinkaigalio plokštinis kapinynas. 13 vyro kapas, VI a. pradžia. 1 – kapo planas iš priekio, 2 – kapo planas iš šono, 3 – vertikaliai įsmeigto kirvio detalė in situ iš 13 vyro kapo. Įkapės: 1 – geležinis siauraašmenis kirvis, 2 – žalvarinė lankinė segė, 3 – geležinis neaiškios priežasties dirbinys, 4 – geležinis peilis. Planą braižė J. Zagorskas, 1977. E. Jovaišos nuotrauka, 1977.

Plinkaigalio plokštinis kapinynas. 16 vyro ir vaiko kapas, VI a. pradžia. 1 – kapo planas iš priekio, 2 – kapo planas iš šono. Įkapės: 1 – geležinis siauraašmenis kirvis, 2 – diržo sagties liekanos, 3 – žalvarinė lankinė segė, 4 – gintarinis karolis, 5 – geležinis kovos peilis/kalavijas, 6 – žalvarinė lankinė segė, 7 – žalvarinė storėjančiais galais apyrankė, 8 – gintarinis karolis, 9 – gintarinis karolis, 10 – žalvarinė įvija, 11 – gintarinis karolis. Planą braižė V. Zagorskienė, 1977.

Lauksvydų kapinynas. 18 vaiko kapas. Dail. G. Jonkus, 1978. E. Jovaišos nuotrauka, 1978.

Lauksvydai aukštaičių etninėje istorijoje

1997 metais „Istorijos“ žurnale paskelbiau straipsnį, kuriame drauge su prof. M. Michelbertu kartografavome senojo geležies amžiaus paminklus ir kultūras (31). Publikacijoje pateikiau detalią Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų sampratos raidą nuo pat XX amžiaus pradžios. Čia verta priminti tyrinėtojų mintis apie galimas šios kultūros etnines interpretacijas.

Klaidingai, bet vis tik įdomiai etninę sampratą 1925 metais dėstė Aleksandras Spicynas. Jis manė, kad jo išskirta „VI–VIII amžių Raginėnų kultūra“ yra pirmoji Lietuvoje geležies amžiaus baltų kultūra, kuri, beje, esanti ne kas kita, kaip „kūrybiškai“ reformuota III–V amžių prūsų kultūra. Praėjus veik šimtui metų galėtume sakyti, kad A. Spicynas baltų kultūros pasirodymo laiką suvėlino bent 2000 metų, tačiau sklaidos kryptį – iš Sembos – apčiuopė teisingai. Jei sakytų, kad „reformuota I amžiaus aisčių kultūra“, būtų arti dabartinės sampratos. Mokslinės lietuvių archeologijos pradininkas Jonas Puzinas Kauno miesto apylinkėse, Nevėžio baseine, Nemuno ir Dubysos santakoje lokalizavo 14 paminklų, nurodė Vidurio ir Vakarų Lietuvos kapinynų panašumus bei skirtumus, tačiau nemanė, kad Vidurio Lietuvos kapinynai sudaro atskirą kultūrą. Apibendrintai pasisakė ir apie etninę šių sričių priklausomybę – plokštiniai kapinynai ir pilkapynai „…priklauso lietuvių-latvių protėviams“. Marija Gimbutienė: 1943 metais paskelbė naują senojo geležies amžiaus laidojimo paminklų ir kultūrų interpretaciją. Ji sakė, kad Vidurio Lietuvos kapinynus reikia skirti į atskirą grupę, tačiau savitai pateikė kultūrinio artumo interpretaciją. Nors ir išskyrė atskirą Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų grupę, bet nematė didesnio kultūrinio skirtumo tarp pastarosios ir Vidurio šiaurės Lietuvos pilkapynų. Šios abi grupės sudarė „lyg ir vieną kultūrinę šaką“, kuri skilo apie V amžių. Čia ji teisi, – abi jos aisčių kultūros šakos, tačiau etninė interpretacija – lietuvių gyventos teritorijos – neatitinka dabartinių duomenų. 1952 metais Pranas Kulikauskas Lietuvos archeologijos paminklų tyrinėjimų apžvalgoje apie pilkapių ir plokštinių kapinynų etninį priklausomumą apsiribojo atsargia prielaida, kad plokštiniai kapinynai yra žemaičių paminklai, o pilkapiai – aukštaičių. Šį skirstymą pagilino 1961 metais sakydamas, kad plokštinių kapinynų grupėje reikia ieškoti etninio skalvių, kuršių ir žemaičių susivienijimo, o pilkapių – aukštaičių, žiemgalių ir latgalių. Šešiasdešimtųjų metų H. Mooros (Harri Moora) straipsniuose Dubysos, Neries su Nemunu ir kitų šiaurinių Nemuno intakų sritis skiriama žemaičiams, tačiau, jo nuomone, paminklų ištyrimo lygis neleidžia pastarąją sritį skirti vienai ar kitai genčiai.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos vyraujančia etninio priklausomumo interpretacija priklauso Mykolui Michelbertui, Adolfui Tautavičiui, Vytautui Kazakevičiui. Pilkapių kultūroje matomi žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai (M. Michelbertas). A. Tautavičius Ariogalos ir Dotnuvos apylinkėse mano buvus tą ribą, kur žemaičiai susitiko su savo rytiniais kaimynais aukštaičiais, palikusiais Vidurio Lietuvos kapinynus. Iš Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų žmonių aukštaičius kildina V. Kazakevičius ir šių eilučių autorius. Kitaip mano Regina Volkaitė-Kulikauskienė ir Laima Vaitkunskienė iškėlusios prožemaitišką šios srities prigimtį.

1991 metais prasidėję Marvelės atradimai sukėlė naują susidomėjimo Centrinės Lietuvos kultūra bangą. Audriaus Astrausko vadovaujamos ekspedicijos rengė konferencijas, leido atskirus šiai sričiai skirtus leidinius. Viename iš jų Valdemaras Šimėnas prisijungė prie tų, kurie šioje srityje matytų aukštaičių protėvynę (32). Audrius Astrauskas paskyrė specialų straipsnį „Vidurio Lietuvos gyventojų kultūrinės orientacijos kaita“. Svarbu, kad jame detaliai nagrinėjama šios kultūros atskiri etapai, o sprendžiant etninio priklausomumą klausimą sakoma, kad „…iš dalies teisūs ir tie tyrinėtojai, kurie mano, kad Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų sritis susiformavo veikiant vakarų Lietuvos kultūrai, ir tie, kurie čia įžvelgia pietvakarinių sričių įtaką.“ (33). Žinoma, etninės priklausomybės klausimai yra sudėtingi ir įvairiaplaniai, – kiekvienoje bendruomenėje rasi įvairiausių įtakų. Ir čia gali pagelbėti detalus laidojimo paminklų kartografavimas pagal atskiras senojo geležies amžiaus epochas. Kaip atrodo, pirmojo amžiaus pradžios Centrinės Lietuvos kolonizacijos pradžios atraminėmis vietomis galėjo būti Sembos pusiasalio šiaurinė dalis, kur tuo metu jau buvo praktikuojamas plokštinių kapų rengimas. Centrinės Lietuvos apgyvendinimo žemėlapis suskirstytas į penkias dalis: 1) B1a – apgyvendinimo pradžia; 2) B1 periodas (10–70 metai – 3 paminklai); 3) B2–B2/C1 periodas (70–200 metai – 11 paminklų); 4) C1–C2 periodas (200–300 metai – 15 paminklų); 5) C3–D periodas (300–450 metai – 5 paminklai); 6) B1–D periodas (jungtinis žemėlapis, 34 paminklai). Iš jo matyti, kad Centrinės Lietuvos sritis didžiausią gyventojų antplūdį patyrė tarp 70 ir 300 metų. Šiame laikotarpyje susiformavo pagrindinis kultūros arealas.

Lauksvydų 20 kapas in situ. E. Jovaišos nuotrauka, 1978.

Lauksvydų 20 kapo piešinys. G. Jonkus, 1978.

Lauksvydų 20D kapo detalė in situ: žalvariniai kepuraitės papuošalai ir šaukštinė antkaklė E. Jovaišos nuotrauka, 1978.

Lauksvydų 17 kapas in situ: ietigalis vyro juosmens srityje ir geležinė segė. E. Jovaišos nuotrauka, 1978.

APŽVALGA

  1. Dowgird T. Dziennik badań archeologicznych. Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius. F. 398. L. 141–150.
  2. Talko–Hryncewicz J. Wiadomości antropologiczne o domniemanych szczątkach finskich na Żmujdzi. Materialy antropologiczno–archeologiczne i etnograficzne. Kraków, 1919, t.14. P. 1–28.; Спицын A. А. Литовские древности. Tauta ir žodis. Kaunas, 1925. Kn. 3. P. 112–171.; Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928. P. 32.; Tarasenka P. Lietuvos archeologijos žemėlapis. Kaunas, 1928.; Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Senovė. Kaunas, 1938, t. 4. P. 218.
  3. Moora H. Die Eisenzeit in Lettland bis etwa 500 n. Chr. Z. Tartu, 1938, t. 2, S. 361.
  4. Спицын A. А. Литовские древности. Tauta ir žodis. Kaunas, 1925. Kn. 3. P. 137.
  5. Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928. P. 170.
  6. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Senovė. Kaunas, 1938, t. 4. P. 218.
  7. Alseikaitė–Gimbutienė M. Kapų tipai Lietuvoje proistoriniais laikais. Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943, Nr. 31. P. 26–27.; Gimbutienė M. Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit. Tübingen, 1946. S. 178. Karte I.
  8. Kulikauskas P. Raginėnų (Šeduvos raj.) archeologinių paminklų tyrinėjimai ir „Raginėnų kultūros“ klausimas. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A (toliau – MADA). 1958, t. 1. P. 65–89.
  9. MADA. 1958, t. 1. P. 86–87.; Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai (toliau – LAB). Vilnius, 1961. P. 166,168. 97 pav.
  10. Lietuvos TSR archeologijos atlasas (toliau – LAA). T. 3. Vilnius, 1977. P. 11, 12.
  11. Йовайша Е. Раскопки могильника в д. Лауксвидай. Археологические открытия 1978 года. Москва, 1979. С. 455–456.; Jovaiša E. Lauksvydų (Kauno raj.) senkapio tyrinėjimai 1978 ir 1979 metais. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980. P. 69–71.; Jovaiša E. Lauksvydų kapinynas. Istorija. 1984, t. 24. P. 118–137. Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1986. P. 44–54.; Йовайша Э. Центральная Литва в I–IV вв. (на материалах погребальных памятников): Автореф. канд. дисс. Киев, 1987. 22 c.; Jovaiša E. Senasis geležies amžius: paminklai ir kultūra. Istorija. 1998, t. 36. P. 48–64, 318–319.; Lietuva iki Mindaugo. Vilnius: Elektroninės leidybos namai. 1999.; Lietuva iki Mindaugo. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, Elektroninės leidybos namai. 2003. P. 59–66.
  12. Astrauskas A. Vidurio Lietuvos gyventojų kultūrinės orientacijos kaita SGA ir VIGA. Vilnius, 1996. P. 4–10.; Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002. P. 5–6, 206.; Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2008.
  13. Nowakowski W. Kulturowy krąg zachodniobałtyjski w okresie wplywów rzymskich. Kwestia definicji i podziałow wewnętrzych. Archeologia bałtyjska. Olsztyn, 1991. P. 42–66.
  14. Moora H. Die Eisenzeit in Lettland bis etwa 500 n. Chr. Z. Tartu, 1938, t. 2, S. 361.; Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Senovė. Kaunas, 1938, t. 4. P. 218.; Puzinas J. Dvigubas IV amž. kapas surastas Veršvuose. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus metraštis. 1941. T. 1. P. 31–32.; Lietuvių liaudies menas. Senovės lietuvių papuošalai. Sudarė R. Kulikauskienė, R. Rimantienė. Vilnius, 1958. 359 p. 601 pav.; LAB. P. 233.; Nakaitė L. Auksakalystės Lietuvoje iki XIII a. klausimu (1. Technika, ornamentika). MADA. 1966, t. 3. P. 69.; Michelbertas M. III–V m.e. amžių Veliuonos kapinynas. MADA. 1967, t. 2., P. 54.; Michelbertas M. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija. Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a. Vilnius, 1972. P. 37–41.; Stankus J. Geležies dirbinių gamybos Lietuvoje II–IV amžiais technologija. MADA. 1972, t. 4. P. 98.; LAA, 1978. P. 19, 20, 114, 118, 132.; Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1986.
  15. Jovaiša E. Lauksvydų kapinynas. Istorija. 1984, t.24. P. 118–137.
  16. Йовайша Э. Центральная Литва в I–IV вв. (на материалах погребальных памятников): Автореф. канд. дисс. Киев, 1987.; Йовайша Э. Мировозрение балтов по данным пространственного ориентирования и внутреннего устройства погребении центральной Литвы I–IV вв. Vakarų baltų archeologija ir istorija: Tarprespublikinės mokslinės konferencijos medžiaga. Klaipėda, 1989. P. 92–107.
  17. Astrauskas A. Marvelės bendruomenė II a. pab.–V a. (daktaro disertacija). Vilnius, 1998.
  18. Dowgird T. Dziennik badań archeologicznych. Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius. F. 398. L. 148.
  19. Kazakevičius V., Malonaitis A. Vertikaliai įsmeigti ginklai Lietuvos geležies amžiaus paminkluose. Istorija. 2004, t. 59–60. P. 3–12.
  20. Kazakevičius V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 10. V., 1993. P. 35–37.
  21. Vaškevičiūtė I. Grupiniai kapai Žiemgaloje. Žiemgala. T. 10–2. P. 6–11.
  22. Jovaiša E. Lauksvydų kapinynas. Istorija. 1984, t. 24. P. 127.
  23. Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2008. P. 103–108, 14, 15 žemėl.
  24. Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1986. P. 100.
  25. Astrauskas A. Marvelės bendruomenė II a. pab.–V a. (daktaro disertacija). Vilnius, 1998.
  26. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius: Mokslas, 1985. P. 75. 38 pav.; Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvojo geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. P. 179105 pav.
  27. Volkaitė-Kulikauskienė R. Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997. P. 23 –25, pav. 14, 16, 17.; Jovaiša E. Baltai antikos laikais: Dauglaukio bendruomenės eskizas. Lietuva iki Mindaugo. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. P. 163 – 183, pav. 22.9.
  28. Jovaiša E. Lauksvydų kapinynas. Istorija. 1984, t. 24. P. 129.
  29. Jovaiša E. Lauksvydų kapinynas. Istorija. 1984, t. 24. P. 129–130, 10 pav.
  30. Volkaitė-Kulikauskienė R. Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997. P. 73, pav. 69.
  31. Jovaiša E. Senasis geležies amžius: paminklai ir kultūros. Istorija. 1997, t. 36. P. 48–65.
  32. Šimėnas V. Pajūrio, Nemuno žemupio ir Vidurio Lietuvos kapinynai I m.e. tūkstantmečio pirmojoje pusėje. Vidurio Lietuvos archeologija. Vilnius: Žalioji Lietuva, 1994. P. 15.
  33. Astrauskas A. Vidurio Lietuvos gyventojų kultūrinės orientacijos kaita SGA–VIGA. Vidurio Lietuvos archeologija. Etnokultūriniai ryšiai. V.: Žalioji Lietuva, 1996. P. 5.

Penkiagubos Lauksvydų kapavietės įkapės: 1) vėrinys iš stiklo karolių (kapas 20C); 2) žalvarinė šaukštinė antkaklė (kapas 20D). Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Vytauto Abramausko nuotraukos, 2019.

Penkiagubos kapavietės moters 20C įkapės. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Artūro Užgalio nuotraukos, 2010.