1981 metais, pradedant tyrinėjimus, niekas negalėjo žinoti, ko mes galime tikėtis – Jūros paupių ir Nemuno žemupio senojo geležies amžiaus laidojimo paminklai buvo menkai ištirti. Iš esmės lietuvių archeologija operavo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vokiečių archeologų ir visų pirma Adalberto Becenbergerio (A. Bezzenberger) duomenimis. Bet ir jų įžvalgų pakako, kad Hari Mora (Harri Moora) 1938 metais juos įjungtų į „Memelkultur“ vardu pavadintą plokštinių kapų grupę (1). Jonas Puzinas šią kapų grupę pasiūlė vadinti „Vakarinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrine grupe“ dėl to, kad šios kultūros kapinynų randama ne tik prie žemutinio Nemuno, bet ir didelėje žemaičių dalyje bei pietvakariniame Kurše (2). Panašiai etnokultūrinę situaciją 1946 metais matė ir Marija Gimbutienė. Ji iš bendrosios vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų grupės neišskyrė Nemuno žemupio kapinynų (3). 1950 metais H. Moora parašė straipsnį, skirtą I–IV a. archeologiniams paminklams Pabaltijyje. Lietuvoje jis išskyrė tris plokštinių kapų sritis: 1) pajūrio; 2) Nemuno žemupio; 3) Dubysos, Neries su Nemunu ir kitų Nemuno šiaurės intakų. Jis manė, kad Nemuno žemupio kapinynus paliko kuršiams gimininga skalvių gentis (4). 1955 metų Rimutės Rimantienės darbe apie seniausias Lietuvos kultūrines sritis H. Moros išskirtos grupės nėra (5). Nėra jos ir 1961 metais Prano Kulikausko rašytame skyriuje apie I–IV a. laidojimo paminklus leidinyje „Lietuvos archeologijos bruožai“, tačiau plokštinių kapų etninės priklausomybės klausimą jis sprendžia panašiai kaip ir H. Mora. Teigia, kad plokštinių kapų pavelde reikia ieškoti skalvių, kuršių ir žemaičių šaknų (6). Prie 1950 metais H. Moros išsakytos minties lietuvių archeologai grįžo 1977 metais. Adolfas Tautavičius „Lietuvos archeologijos atlase“ pirmųjų šimtmečių po Kristaus kultūrų žemėlapyje kartografuoja ir aprašo Nemuno deltos plokštinių kapinynų grupę. Nurodo, kad duomenų apie šią kultūrą nėra daug. Naudodamasis vokiečių archeologų tyrinėtų Lumpėnų, Bendinglaukio ir Linkūnų kapinynų medžiaga pagrindė kai kuriuos šios kultūros laidosenos ypatumus (7).

Tokios buvo etninės istorijos įžvalgos apie tą kraštą, kuriame yra Šaukėnų plokštinis kapinynas. Akivaizdu, kad 1981 metų tyrinėjimus diktavo aštrus duomenų apie senuosius šios srities gyventojus poreikis ir kylanti lietuvių etnogenezės tyrimų banga.

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose yra atsitiktinių I–IV amžiaus radinių iš Šaukėnų: trys žalvarinės antkaklės kūginiais galais (inv. nr. 2234: 1, 2; 2317), trys žalvariniai įvijiniai žiedai (inv. nr. 2234: 3, 4, 5), žalvarinė laiptelinė segė (inv. nr. 2234: 6), trys žalvarinės juostinės apyrankės (inv. nr. 2234: 7, 8, 9) ir žalvarinis ritinis smeigtukas su žalvarine grandinėle (inv. nr. 2234: 10). 1980 metais, eksploatuojant žvyro karjerą, buvo rasta žmonių palaidojimų. Todėl Šaukėnų karjere žvyrą kasanti Tauragės autokelių eksploatavimo linijinė valdyba kreipėsi į Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutą dėl likusios kapinyno dalies tyrimo. Tais pačiais metais žinomo Lietuvos archeologo dr. Jono Stankaus vadovaujama ekspedicija žvalgė kapinyną ir jo paviršiuje surinko naujų radinių – geležinį įmovinį kirvį ir geležinį įmovinį ietigalį su rombo formos plunksna. 1981 metais tyrimus pradėjo jungtinė LTSR MA Istorijos instituto (vadovas vyr. m. b. dr. Jonas Stankus) ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto TSRS istorijos katedros (vadovas dėst. Eugenijus Jovaiša) ekspedicija. Joje dirbo dailininkai Julius Strašunksas, Romanas Vilkauskas, Algirdas Remeikis, laborantė Jūratė Karaliūtė, Vilniaus pedagoginio instituto Lenkų kalbos ir literatūros, Istorijos-pedagogikos, Istorijos-teisės specialybių studentai ir aplinkinių kaimų jaunimas. 1981 metais tyrimai prasidėjo liepos 1 dieną ir truko iki rugpjūčio 25 dienos. Vasarą buvo ištirtas 655 kv. m. plotas (23 perkasos/plotai) ir atidengta 50 griautinių III–IV amžiais datuojamų kapų. Dėstytojas Eugenijus Jovaiša tyrė perkasas Nr. 2, 3, 7, 10, 16 ir atidengė kapus Nr. 6–11, 19, 20, 24, 25, 32–35, 35a. Dr. Jonas Stankus tyrė perkasas Nr. 1, 4, 5, 6, 8, 9, 11–15, 17–23 ir atidengė kapus Nr. 1–5, 12–18, 21–23, 26–31, 36–50.

1982 metais kapinyno tyrinėjimus pratęsė Vilniaus pedagoginio instituto TSRS istorijos katedros ekspedicija. Lauko archeologijos praktiką atliko Istorijos-pedagogikos specialybės I kurso I grupės ir Istorijos-teisės I kurso I grupės studentai. Tyrinėjimuose dalyvavo Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinis istorijos mokytojas Arvydas Malonaitis ir Vilniaus universiteto auklėtinis archeologas Artūras Baublys. Atvykus į vietą paaiškėjo, jog, nepaisant įspėjimų, artimiausios kapinyno prieigos ir toliau ardomos kasant žvyrą. Liepos mėnesį ŠV kapinyno pusėje buvo ištirtas vienas (24-tas) plotas. 90 kv. m plote buvo rasti 5 III–IV amžių griautiniai kapai. Tad po 1982 metų tyrinėjimų Šaukėnų kapinyne buvo rasti 56 III–IV a. kapai.

1983 metų liepos 4 dieną Vilniaus pedagoginio instituto ekspedicijai atvykus į kapinyną paaiškėjo, jog šis, nežiūrint visų tuometinio Tauragės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto kultūros skyriaus ir inspektoriaus kultūros paminklų apsaugai Edmundo Mažrimo pastangų, sunaikintas. Paaiškėjo, kad tų pačių metų balandžio – birželio mėnesiais „Artojo“ kolūkio valdyba ir jos pirmininkas B. Krutulis savavališkai atidavė naudoti kapinyno teritoriją Tauragės autokelių eksploatavimo linijinei valdybai. Per tuos mėnesius valdyba visiškai sunaikino ŠV, P bei PV kapinyno dalį. Kelininkai išvežė apie 1 ha žvyro, kurio gylis vietomis siekė 5,6 metrus. Jie išvežė visą tą dalį, kurioje dar galėjo būti kapų. Kasinėjimų metu karjero P ir PV pakraščiuose buvo padarytos trys bandomosios perkasos (dvi 10´3 m ir viena 10´5 m dydžio), tačiau tik vienoje buvo rastas suardytas suaugusio žmogaus kapas. Taip baigėsi Šaukėnų plokštinio kapinyno tyrinėjimų istorija. Iš viso per trejus tyrinėjimų metus buvo rasti 57 griautiniai/nedeginti kapai, kurie datuotini 220–350 metais po Kr.

Šaukėnų plokštinio kapinyno tyrinėjimai. Iš kairės į dešinę: moters kapas 35(2); vyro kapas 35(1); vyro kapas 34. Centre – dailininkas Algirdas Remeikis, 1981. E. Jovaišos nuotrauka, 1981.

ISTORIJA

Literatūra

  1. Moora Harri. Die Eisenzeit in Lettland bis etwa 500 n. Chr. Tartu, 1938. Abb. 90:3.
  2. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Kaunas, 1938. P. 232, žemėlapis IV.
  3. Alseikaitė-Gimbutienė M. Die Bestattung in Litauen in vorgeschichtlichen Zeit. Tubingen, 1946. S. 34.
  4. Моора Х. А. Вопросы этногенеза народов Советской Прибалтики по данным археологии // Институт этнографии. Краткие сообщения (М.). – 1950, вып. 12, с. 29-37.
  5. Яблонските-Римантене Р. O древнейших культурных областях на территории Литвы // Советская этнография (M.). – 1955, № 3, с. 3-19.
  6. P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961.
  7. Tautavičius A. Lietuvos archeologijos atlasas. T. III. Vilnius, 1977. P. 10).

Šaukėnų plokštinis kapinyno jungtinis planas: 1. Moteris; 2. Vyras; 3. Lytis nenustatyta; 4. Kapo kontūras; 5. Akmenys kapų horizonte; 6. Žvyro karjero pakraštys 1981 metais; 7. Žvyro karjero pakraštys 1982 metais; 8. Žvyro karjero pakraštys 1983 metais; 9. Ištirto ploto numeris. E. Jovaiša, 2019.