Geležies amžiaus aisčių kapinynuose stebimos rankų pozų įvairovės priežasties iki šiol niekas negali atskleisti. Šią mįslę įminti mėginau ir aš, ieškodamas rankų pozų ryšio su lytimi, erdviniu mirusiųjų orientavimu, rankų padėties priklausomybe nuo įkapių skaičiaus, tačiau jokių apčiuopiamų rezultatų negavau. Skaitytojui bus aiškiau, jei čia aprašysiu tą rankų pozų įvairovę. Kiekvieno mirusiojo rankų poza yra unikali, ir tam, kad jas būtų galima analizuoti, nustačiau vadinamąsias „standartines“. Jų yra penkios pozicijos: 2) dilbis pritrauktas prie žasto; 3) dilbis padėtas ant krūtinės (45°); 4) dilbis padėtas ant juosmens (90°); 5) dilbis padėtas ant skreito (135°), 6) dilbis padėtas šalia kūno (180°). Jų vaizdas parodytas iliustracijoje, o numeruojama pradedant antruoju numeriu dėl to, kad pirmuoju nusakoma, jog rakos poza nenustatyta. Šaukėnų kapinyne dešinės rankos poza nustatyta 20–čiai mirusiųjų, o kairės rankos poza 23–ims mirusiesiems. Kaip jos sudėtos atskiruose kapuose ir kaip dažnai jos pasikartoja rodoma 6 iliustracijoje. „Populiariausia“, net 6 kartus pasikartojanti, yra poza 4:4, antra populiari yra 2:3 poza, pasikartojusi 3 kartus, poza 3:3 pasikartojo 2 kartus, o likusios – po vieną. Taigi, kažkokių išvadų padaryti vien tik iš pasikartojimų dažnumo neišeina. Siejant moterų ir vyrų pozas su erdviniu orientavimu ryškėja, kad moterų imtyje tik vienu atveju rankų pozos pasikartojo toje pačioje 210° kryptyje, – 3 ir 15 kapo moterims abejos rankos buvo sudėtos ant juosmens. Vyrų kapuose pozų koreliacijos su erdviniu orientavimu nerasta. Kaip nėra jos ir ieškant ryšio tarp įkapių skaičiaus bei rankų pozos. Ir šis negatyvus rezultatas atveda prie kitokių minčių. Vargu ar mes rasime sąsajas su turtu, lytimi. Gal tik su erdviniu mirusiųjų orientavimu, jei tik būtų didelės duomenų imtys. Kūno, rankų ar kojų poza greičiau bus susiję su to meto žmogaus tikėjimais. Paimkime krikščionybės patirtį. Krikščioniškuose kapuose vyrų ir moterų rankų padėtys yra dažniausiai vienodos – sudėtos ant krūtinės maldai ir į delnus įspraudus rožinį su kankiniu Jėzumi. Taigi – vienas Dievas, viena poza. Ir visai nesvarbu, ar Tu popiežius, ar lūšnų nelaimėlis. Šitame kontekste gausybė rankų pozų variacijų politeistinės pagonybės laikais atveda prie kitokių apmąstymų. Galimas dalykas, kad rankų pozose yra užkoduotas kreipimasis į vieną ar kitą dievą, kuriam mirusysis teikė viršenybę. Gal rankų pozose atsispindi kreipimasis į tą dievą ar deivę, kurios dieną įvyko laidojimo apeigos, gal rankų pozos išreiškia tą būseną? (nuolankumą, paklusnumą, karingumą), kurią nulemia jo priklausymas vienam ar kitam garbinamam dievui ar deivei. Toks aiškinimas gali būti visai perspektyvus, jei tik aisčių dievų ir dievybių aiškintojai rastų aiškesnius kiekvienam dievui ar deivei priskirtus ženklus ar vaizdavimo simbolius. Gal juos siejant su archeologine medžiaga atsirastų nauji senųjų pagonių pasaulėžiūros šaltiniai.

Apie ginklus ir reikmenis, aprangą ir papuošalus

Šiame skyrelyje apžvelgiama tik kiekybinė ginklų ir reikmenų, aprangos ir papuošalų statistikos pusė. Pasitenkinama bendriausiais skaičiais, o kokybinę Šaukėnų ginklų, reikmenų, aprangos ir papuošalų analizę rasite Šaukėnams skirtame straipsnyje „Apie kapus ir radinius“.

Penkiasdešimt septyniuose Šaukėnų kapinyno kapuose buvo rastos 174 įkapės. Vidutiniškai kiekviename kape buvo po 3,02 įkapės. 53 daiktai priklauso vadinamajai „Reikmenų“ grupei ir tai sudaro 30,23% visų radinių. Kokioms žmogaus veiklos sritims priskirtini radiniai, parodyta lentelėje. Nėra žvejybai, amatams, prekybai, apeigoms ir medicinai skirtų reikmenų. Tam tikrą painiavą mūsų archeologijoje sukelia reikmenys, kurie, galima sakyti, yra universalaus panaudojimo. Tokie gali būti kirviai, ietys, peiliai. Nuo to, kuriai reikmenų grupei juos priskiria archeologai, priklauso net ir kai kurių mūsų socialinės istorijos klausimų sprendimas. Juk minėtus įrankius vienodai galima naudoti karyboje, medžioklėje ar ūkyje. Jei su ietimis didesnės painiavos nėra – jos visada skiriamos karybai ir medžioklei, tai su kirviais ir peiliais visai kita šnekta. Taip jau įsigalėjo mūsų senojo geležies amžiaus teorijoje, kad kirvius ir peilius (jei tik jie neturi specialiųjų ginklą nurodančių požymių) daugelis archeologų (M. Michelbertas, A. Tautavičius, V. Kazakevičius) skiria ūkiui. Kas iš to išeina, gerai iliustruoja I–II amžių Sargėnų (Kauno m.) kapinyno patirtis. Šiame kapinyne praktiškai nerasta grynųjų ginklų – iečių, tačiau veik kiekvienam Sargėnų vyrui buvo įdėtas kirvis, o kartais ir peilis. Kai juos priskyrė ūkio reikmėms, tai atsirado akstinas paremti rašytiniuose šaltiniuose užrašytą žinią apie taikingus aisčius. Tačiau tai nieko bendra neturi su realybe, nes kirvis ir peilis yra kuo puikiausi ginklai. Šiaip ar taip, tačiau susidarė juokinga situacija: vėlyvajame neolite turime net specialų ginklą – laivinius kovos kirvius, bronzos amžiuje – specialius Nortikių tipo ir baltiškuosius kovos kirvius, ir staiga senajame geležies amžiuje mes likome be kovos kirvio. Taip žmonių visuomenėje nebūna. Mes privalome ir kirvius, ir peilius skirti ginklams. Antraip rizikuojame iškraipyti socialinę aisčių istoriją.

Žemdirbystės reikmenų nedaug, kaip nedaug jų ir kituose geležies amžiaus aisčių kapinynuose. Juo gali būti peilis dalgelė iš mergaitės kapo. Keturiasdešimt du karybai ir medžioklei skirti radiniai buvo rasti 22–juose Šaukėnų kapinyno kapuose. Tai geležiniai iečių antgaliai, kirviai ir peiliai. Kirvius ir didžiąją peilių dalį priskyrus ginklams, ūkio ir buities reikmenims buvo priskirti du peiliai. Abu jie, kaip paaiškėjo, buvo iš moterų kapų ir dėl savo dydžio tinka buičiai. Iš kitų ūkio ir buities reikmenų paminėtinas galąstuvas ir ylos iš moterų kapų. Aprangos reikmenims priskirtini du kovos peiliams prilaikyti skirtų perpečių puošybos elementai – pakabučiai.

Penkiasdešimt septyniuose Šaukėnų kapinyno kapuose buvo rastos 174 įkapės. Vidutiniškai kiekviename kape buvo po 3,02 įkapės. 112 daiktų priklauso vadinamajai „Papuošalų“ grupei ir tai sudaro 64,54% visų radinių arba kiekvienam mirusiajam vidutiniškai buvo įdėta po 1,95 papuošalo. Kurie papuošalai buvo dažniausi, parodyta 4 lentelėje. Tarp papuošalų nėra apavui skirtų. Mažai yra galvos ir juosmens, bet tai būdinga visiems senojo geležies amžiaus aisčių kapinynams. Juo labiau, kad, kaip dabar darosi vis aiškiau, šie papuošalai susiję su nešiotojo padėtimi visuomenėje ir išreiškė jo rangą. Tad išskirtiniai ženklai rečiau pasitaiko mūsų archeologijoje jau vien dėl to, kad ir tais tolimais laikais jų buvo ne per daugiausia.

Įprastinė puošybos tradicija Šaukėnų bendruomenės kapuose nepažeista, – daugiausia jų skirta kaklui, krūtinei ir rankoms puošti. Kaklo papuošalų (antkaklių ir vėrinių) rasta aštuoniolika. Jais puošėsi 14 moterų bei vyrų. Specialiųjų krūtinės papuošalų – krūtinės juostų – šiame kapinyne nėra. Krūtinės papuošalams atstovauja dvejopos paskirties papuošalai – segės ir smeigtukai, kurių 24 kapuose buvo 30 vienetų. Gausiausią papuošalų dalis skirta rankoms puošti. 29 kapuose buvo rasta net 61 apyrankė ir žiedas. Tai yra, kiekviename Šaukėnų kape buvo daugiau nei po vieną apyrankę. Mažai, tik du, rasta juosmens papuošalų. Tai geležinės ir žalvarinės diržų sagtys. Apibendrintai šnekant, Šaukėnų kapinynas savo turtingumu, turbūt, yra tradicinis tarp kitų trečio ir ketvirto amžiaus pradžios aisčių kapinynų. Turint omenyje, kad šis kapinynas priklauso tam laikotarpiui, kai praeityje liko geriausi prekybos su Romos imperija laikai, tai jis ir atspindi bepradedančią ryškėti spalvotųjų metalų krizę.

Aštuoniuose kapuose buvo rasti 9 nenustatytos paskirties daiktai, t. y. 5,23% visų radinių. Galima sakyti, kad kažkuri jų dalis turėjo priklausyti yloms ar smeigtukų geležtėms, o likusioji, žalvarinė neatpažintų radinių, dalis turėjo priklausyti drabužio papuošimams.