Erdvinio mirusiųjų orientavimo statistika nustatė bendrąjį dėsningumą, kuris pasireiškė tuo, kad praktiškai visi Šaukėnų mirusieji buvo orientuoti į vakarų pusrutulio kryptis. Išryškėjo „populiariausios“ moterų bei vyrų kryptys ir akivaizdus faktas, kad senieji Šaukėnų gyventojai mirusiųjų laidojimo apeigų nesiejo su Saulės teka. Jei jie ir praktikavo ritualines kryptis pagal garbinamas Dangaus dievybes, tai greičiausiai jos buvo siejamos su Saulės laida. Moterų kryptyse absoliuti dominantė yra 270°, o Saulės laida šiame azimute regima kovo 21 dieną arba rugsėjo 21 dieną. Vyrų kapų kryptys iš esmės taip pat pasiskirsto Saulės laidos kelyje, tačiau čia nėra ryškiau išreikštų dominančių. Negalima nepastebėti šiaurinių krypčių ir tų, kurios „išeina“ iš Saulės kelio koridoriaus. Nedidelė imtis neleidžia daryti svaresnių išvadų, tačiau galima manytis buvus sąsajas su Mėnuliu ir Šiaurine.

Penkiasdešimt septyniuose Šaukėnų kapinyno kapuose buvo rasta 174 įkapės. 53 daiktai priklauso vadinamajai „Reikmenų“ grupei ir tai sudaro 30,23% visų radinių. Vienas žemdirbiams skiriamas įrankis – peilis-dalgelė – buvo rastas 26 mergaitės kape. Nedidelę radinių dalį sudaro ūkio ir buities daiktai. Penkios ylos buvo rastos moterų kapuose 20, 25, 30, 32 ir 36. Du buitiniai peiliai rasti kapuose 28 ir 30. Galąstuvas buvo 4-me vyro kape drauge su kirviu ir kovos peiliu. Tai jį daro dagiau kario įnagiu, o ne amatininko ar ūkininko įrankiu. Dveji aprangos reikmenys taip pat siejami su karyba. 19 ir 35(1) vyrų kapuose buvo perpečių kovos peiliams prilaikyti žalvariniai papuošimai – diržų pakabučiai. 19 kape greta kovos peilio su perpete buvo ietis su kirviu, o 35(1) – ietis.

Keturiasdešimt vienas karybai ir medžioklei skirtas radinys buvo rastas 22-juose Šaukėnų kapinyno kapuose. Tai geležiniai iečių antgaliai, kirviai ir peiliai ir skydas. 2 lentelėje galima pamatyti kaip vyrų ginkluotės komponentai – ietys, kovos peiliai, kirviai ir skydas – pasiskirstę kapuose. Iš visų Šaukėnų kovos įrankių sudarytą ginklų komplektą turėjo vyras iš 40 kapo. Antrą pagal pilnumą ginkluotės variaciją – ietį, kovos peilį, kirvį – turėjo vyrai iš kapų 1, 2, 19, 21, 34, 47, 49. Vadinasi, ji pasikartojo net 7 kartus iš bendro 18-os vyrų kapų skaičiaus. Dviejų ginklų kombinacijoje kariai kirvį jungė su peiliu (4 kapas) ir su ietimi (38 kapas). Vieno ginklo variacijoje dažniausiai pasitaiko kirviai. Jie buvo rasti kapuose 24, 43, 46 ir 55. Viena ietis rasta vyrų kapuose 29, 35(1), o vienas peilis – nenustatytos lyties kapuose 17, 33, 42 ir 54.

Populiariausią Šaukėnų kario komplektą sudaro ietis, kovos peilis ir kirvis, o antrąjį – kirvis su peiliu. Kirvis su peiliu yra pėstininko ginklai. Ietys visada labiau siejamos su raitelio ginkluote, tačiau jos svarbios ir pėstininkams. Labiausiai raitelio ginkluotei artimas tas komplektas, kuriame buvo ietis, skydas ir kovos peilis. Jis atitinka raitelio kovos ypatybes – turėjo ietį su ištęsto rombo pavidalo geležiniu antgaliu su iškyla per vidurį, skydą su pusrutulio pavidalo geležiniu antskydžiu, kuris puikiausiai tinka nukreipti ieties smūgį ir kovos peilį skirtą artimai kovai, kai tenka kautis nulipus nuo žirgo.

Šaukėnų kapuose ginklų/medžioklės įrankiai dažniausiai – net 15 kartų – rasti galvos srityje, 5 įkapės buvo padėtos galvūgalyje, 1 – liemens srityje, 3 – juosmens srityje ir 1 skydas kojų srityje. Didelį interesą kelia šių įkapių padėties kairėje ir dešinėje mirusiojo pusėje santykis. Visų įkapių mastu kažkokio itin stipriai išreikšto vyravimo nėra: galvūgalio dešinės ir kairės pusės įkapių santykis yra 2:3, galvos – 10:5, liemens – 1:0, juosmens – 3:0, kojų – 0:1, bet vis dėlto dešinės pusės, arba dešinės rankos tendencija, yra ryškesnė – 16 prieš 9 atvejus. Kirvių padėtis dešinėje ir kairėje kapo pusėje akivaizdžių dešiniarankių taip pat neišryškina– 8 prieš 7. Labiausiai dešiniarankių ir kairiarankių santykį, turbūt, atskleidžia vadinamasis grynasis ginklas – ietis. Dešinėje mirusiojo pusėje buvo padėta 10 iečių, o kairėje – tik trys. Galimas dalykas, kad iečių, arba grynųjų ginklų, padėtys geriausiai atskleidžia dešiniarankių ir kairiarankių santykį. Šia prasme yra įdomus jau minėto 40 kapo pavyzdys: čia buvo ietis, kirvis, peilis ir skydas. Ietis padėta dešinėje mirusiojo pusėje kaip, matyt, pagrindinis ginklas. Kairė ranka laikė skydą, kuris po mirties padėtos kairiosios kojos srityje, kirvis – kairėje galvos pusėje, o peilis – prie dešiniosios rankos, kaip sakant, „po ranka“.

Aštuoniolika vyrų kapų nėra pati didžiausia imtis platiems apibendrinimams, tačiau, kai net ir tokioje populiacijoje atsiskleidžia gana platus ginklų ir ginkluotės reikmenų spektras – ietys, kovos peiliai su puošniomis perpetėmis, kirviai ir skydai – galima manyti, kad išsamiai ištirtas kapinynas būtų suteikęs ir kitokius ginkluotės bei kario aprangos elementus.

Papuošalų įvairove Šaukėnų kapinynas nepasižymi. Iš viso kapinyne rasta 112 papuošalų. Galvos papuošalams skiriama 1 juosta, puošusi mergaitės galvą iš 26 kapo. Medžiaginės juostos pakraščius puošė gintariniai karoliai bei žalvarinės įvijos. Šaukėnų bendruomenės žmonės kaklą puošė žalvarinėmis kūginėmis antkaklėmis. Jos visos 3 grupės ir 10 iš 15 antkaklių rastos moterų kapuose (kapai 12, 15, 25 (2 vnt.), 32 (2 vnt.), 35(2), 36, 37, 45). Vyrų kapuose buvo rastos tik dvi antkaklės (kapai 19 ir 49). Dar 3 antkaklės rastos nenustatytos lyties kapuose 6, 33 ir 39. Vėrinių Šaukėnų kapuose tik trys – visi rasti moterų kapuose 35(2), 36 ir 50. Dveji vėriniai buvo sudaryti žalvarinių įvijų, o 50 kapo vėrinys sudarytas iš 3 gintaro karolių ir 6 žalvario įvijų. Vėriniai Nemuno žemupio kapuose yra savotiškas indikatorius, kuris gerai atspindi prekybos „Gintaro keliu“ aktyvumą. I–II amžių Nemuno žemupio moterų kapuose gausu atvežtinių emalio ir stiklo karolių. Jų smarkiai sumažėja III amžiaus vidurio kapuose, o IV amžiaus pirmosios pusės kapuose jų ypatingai reta. Ši pasikartojanti tendencija ir ženklus žalvarinių papuošalų įvairovės sumažėjimas priartina šio kapinyno datavimą prie III amžiaus antros pusės ir IV amžiaus vidurio.

Gausią radinių dalį sudaro smeigtukai, tačiau pastebimas smeigtukų iš žalvario įvairovės sumenkimas. Iš 29 smeigtukų 24 priklauso vadinamiesiems lazdeliniams, kurie buvo padaryti iš geležies ir vienas iš žalvario. Žinome, kad šio tipo smeigtukai greičiau priklauso laidojimo ritualams nei aprangos reikmenimis – jais paprastai susegdavo maršką, į kurią susupdavo laidojamą mirusįjį. Kitokių tipų smeigtukų Šaukėnuose yra trys. Žalvarinis kryžinis smeigtukas rastas 47 vyro kape, trys smeigtukai su skyle viduryje rasti moterų kapuose 12 ir 23 (2 vnt.) ir vienas žiedinis smeigtukas rastas 34 vyro kape. Ankstyviausiais iš jų yra kryžinis smeigtukas. Jis datuojamas B2/C1 (150–200 m.) periodu, o su skyle viduryje ir žiedinis datuojami C3/D periodu – 300–450 metais. (1). Mažai kapuose rasta segių. Tai būdingas reiškinys „Gintaro kelio“ krizės laikais, kai sumažėjo spalvotųjų metalų importas. Tik viena trijų laiptelių žalvarinė laiptelinė segė rasta 32 moters kape. Ji priklauso III grupės I pogrupiui ir datuojama C1a/C2 periodu (220–300 m.).

Gausiausia rastųjų papuošalų dalis skirta rankoms puošti (. Tai 59-ios apyrankės ir 2 žiedai. Visos apyrankės skirtinos juostinių apyrankių tipui ir yra trijų formų – trikampio (31 vnt.), pusapvalio (27 vnt.) ir stačiakampio (1 vnt.) pjūvio. M. Michelberto teigimu gausiausiai jos buvo vartojamos senojo geležies amžiaus antroje pusėje. Šaukėnuose rastąsias reikia datuoti 220 –350 metais (2). Abu Šaukėnuose rasti žiedai priklauso įvijinių žiedų grupei ir tam pačiam laikotarpiui.

Atskirai reikia paminėti perpečių papuošalus – diržų pakabučius iš 19 ir 35(1) vyrų kapų. 19 kape perpetė buvo rasta su 3 grupės antkakle kūginiais galais ir tai leidžia ją patikimai datuoti C1b/C2 periodu (220–300 m.).

Lietuvos ir aplinkinių kraštų tyrinėtojai kovos peilių perpečių radinius laiko karinio elito kapų požymiu. Kai 1988 metais Vidgirių skalvių kunigaikščių kapuose pirmąsias perpetes rado Valdemaras Šimėnas, paaiškėjo ir šių radinių paskirtis. Tyrinėjimų metais Šaukėnų pakabučiai buvo laikomi juosmens diržų, bet ne perpečių papuošimais. Po V. Šimėno radinių iš naujo peržvelgus į tų kapų planus ir radimo aplinkybes, paaiškėjo jų paskirtis. 19 kape perpetė buvo tvarkingai padėta išilgai dešiniojo mirusiojo šono, o prie jos pritvirtintas peilis galu nukreiptas kojūgalio link. 1981 metais pavyko atkurti ir iš žalvarinių cilindro formos diržo kniedžių sudarytą ornamentą. Vidgirių perpetės chronologiškai vėlyvesnės ir jos skirtinos V a. pabaigai. Atrodo, kad Šaukėnuose yra rastos ankstyviausios mūsų archeologijoje perpetės. Tai labai svarbi detalė tyrinėjant socialinę senojo geležies amžiaus antrosios pusės žmonių istoriją. Puošnios perpetės, puošnūs diržai su kovos peiliais yra besiformuojančio ar jau susiformavusio karių luomo požymis. Ir šie radiniai dar labiau artina tą visuomenę prie M. Alseikaitės-Gimbutienės duoto apibūdinimo. Jos žodžiais tariant, jau senojo geležies amžiaus visuomenė buvo panaši į istorinių laikų pradžios visuomenę, – joje buvo susiformavęs ir karių sluoksnis.

Kapų ir radinių apžvalga leidžia tvirtinti, kad laidosenos požiūriu šis kapinynas yra vakarų baltų – aisčių – kilmės. Atskirai kasamos kapų duobės, pavienių akmenų grupės kapų horizonte leidžia teigti, kad tai plokštinis kapinynas ir skirtinas Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūrai. Kapų konstrukcija turi tam tikrų panašumų su Centrinės Lietuvos senojo geležies amžiaus antrosios pusės kapinynais. Puošybos stilistika, papuošalų ir ginklų tipai, platus spalvotųjų metalų naudojimas yra būdingas visiems aisčių kapinynams nuo Sembos pusiasalio iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros iki Nemuno ir Neries santakos. Tačiau yra radinių, kurie artina šį kapinyną su Baltijos pajūrio regionu. Tai klaipėdietiška laiptelinė segė ir perpetės, kurios labiausiai paplitusios Vakarų Lietuvos, Žemaitijos ir Nemuno žemupio kapuose.

Kapų ir radinių apžvalga leidžia tvirtinti, kad laidosenos požiūriu šis kapinynas yra vakarų baltų – aisčių – kilmės. Atskirai kasamos kapų duobės, pavienių akmenų grupės kapų horizonte leidžia teigti, kad tai plokštinis kapinynas ir skirtinas Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūrai. Kapų konstrukcija turi tam tikrų panašumų su Centrinės Lietuvos senojo geležies amžiaus antrosios pusės kapinynais. Puošybos stilistika, papuošalų ir ginklų tipai, platus spalvotųjų metalų naudojimas yra būdingas visiems aisčių kapinynams nuo Sembos pusiasalio iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros iki Nemuno ir Neries santakos. Tačiau yra radinių, kurie artina šį kapinyną su Baltijos pajūrio regionu. Tai klaipėdietiška laiptelinė segė ir perpetės, kurios labiausiai paplitusios Vakarų Lietuvos, Žemaitijos ir Nemuno žemupio kapuose.