Raudonėnų kapai viršutinių akmenų lygyje tuoj po supustyto smėlio sluoksniu (E. Jovaiša, 1975).

Raudonėnų kapai ir radiniai nepasižymi gausa ir įkapių įvairove. Tačiau jų konstrukcija, tvirtos įkapių sąsajos su tradiciniais I–II amžių Centrinės Lietuvos moterų papuošalais tapo svarbiu postūmiu aiškinantis Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kilmę ir jų savito įrengimo šaknis. Jau ankstyvosiose publikacijose (1) buvo suabejota archeologinėje literatūroje plačiai paplitusiais teiginiais apie tai, kad taisyklingai padėti akmenys mirusiojo horizonte sietini tik su praktiniais sumetimais, kad jie naudoti tik tam, kad prilaikytų skobtinį karstą (2). Išsamesni tyrinėjimai atskleidė pasaulėžiūrinę akmenų dėjimo prasmę ir nurodė kelius, kuriais galėjo ateiti naujieji aisčių kultūros žmonės.

Raudonėnuose buvo ištirti 3 plokštiniai nedegintų mirusiųjų kapai ir 3 kape rastos dvejos moteriai skirtinos įkapės – dvinariai įvijiniai antsmilkiniai. Kapai atrasti po 0,8–1,34 m storio supustyto smėlio sluoksniu. Kiekvienas kapas turėjo stačiakampio formos akmenų statinį. 1 kapo statinys buvo 2,25×0,9 m dydžio, 2-as – 2,20×0,75 m, 3-ias – 1,76×0,78 m. Tie triaukščiai (kapai 1 ir 2) ir dviaukščiai (kapas 3) statiniai buvo sudėti iš palyginti nedidelių 40x28x10, 32x16x17, 20x19x15 cm dydžio lauko akmenų. 1 kapo konstrukcijai buvo sunaudoti 63 akmenys, antrojo – 66 akmenys ir trečiojo kapo konstrukcijai panaudoti 38 akmenys. Rastieji kapai pasklidę erdviai, – jie nebuvo guldomi vienas šalia kito eile, nesudarė kažkokio rato ar įžiūrimos kitokios konfigūracijos. Apie jų nuotolį vienas nuo kito byloja atstumai tarp kapų centrų: tarp 1 ir 3 kapo jis buvo didžiausias – 4,35 m, tarp 1 ir 2 kapo – 3,8 m, o tarp 2 ir 3 kapo jis siekė 3 metrus. Pasaulio šalių atžvilgiu mirusiųjų kūnai kapuose 2 ir 3 galvūgaliu buvo kapai nukreipti tiksliai į šiaurę, o 1 kapas – 13 laipsnių pasuktas nuo šiaurės į vakarus (azimutas – 347 laipsniai).

Įkapės, smegeninės dalys ir dantys išliko tik trečiajame kape Smegeninės likučiai rasti 3–5 cm žemiau kapo akmenų konstrukcijos apatinės eilės. Dvinariai įvijiniai antsmilkiniai ir plaušinės kepuraitės liekanos rastos nedegintam kapui įprastose vietose abipus buvusių smilkinių.

Trečiojo kapo skersinis pjūvis, žmogaus kaulų liekanos, įkapės bei jų padėtis kape, žmogaus ūgiui pritaikytos akmeninės laidojimo dėžės rodo, kad šiame kapinyne mirusieji buvo laidojami nedeginti. Kūnas buvo guldomas aukštielninkas, tačiau nustatyti, kokia poza buvo suteikta kojoms ir rankoms nepavyko. Amžinasis namas iš amžinos medžiagos – akmens – buvo sukrautas kapo duobės pakraščiais ir žemėmis užpiltas taip, kad kyšojantys viršutinės eilės akmenys buvo matomi žemės paviršiuje ir žymėjo kapo vietą.

Raudonėnų 1 kapas viršutinių akmenų lygyje. Matosi didžioji laužavietė ir apeiginio stulpo liekanos iš rytų pusės (E. Jovaiša, 1975).

1 ir 3 kapų aplinkoje buvo ištirtos apeigų su ugnimi ir atnašavimo liekanos. Pirmojo kapo vakarinėje ir šiaurės rytinėje pusėje išliko dvi laužavietės. Pirmoji buvo 0,5×0,5 m skersmens, ir laužas čia degė ne taip dažnai. Antroji laužavietė buvo 0,9×0,7 m dydžio. Čia laužas degė dažnai – angliukai smėlingoje žemėje buvo prasismelkę net iki metro gylio. Ši ugniavietė buvo deginama greta į žemę įkasto stulpo. Greičiausiai ant jo nupjauto paviršiaus atminimo ar kitokiomis atmintinomis ar švenčių dienomis ant jo palikdavo vaišes mirusiojo vėlei.

Raudonėnuose rastieji kapai tais, dabar jau tolimais 1975 metais, buvo vieninteliai respublikoje. Tokie jie liko ir dabar, praėjus 35 metams nuo tų įsimintinų kasinėjimų vaizdingoje Nemuno kranto aukštumoje. Pirmasis žvilgsnis ieškant kapo konstrukcijos panašumų nukrypo į baltų kraštus dabartinės Latvijos teritorijoje. Lielupės baseine ir Dauguvos kairiajame krante yra tyrinėta apie 10 kapinynų, kuriuos latviai išskiria į atskirą „plokštinių kapų su akmeninėmis konstrukcijomis“ grupę (3). Artimiausi Raudonėnų kapinynui yra Raganukalnio ir vadinamasis Ziedonės mokyklos kapinynai (4). Nė viename iš tos grupės kapinynų įkapių nebuvo rasta. Tai atsiliepė prieštaringam jų datavimui. E. Šturmas Raganukalnio kapinyno gyvavimo pradžia laikė žalvario amžiaus II/III–IV periodus, o V. Ginters jį skyrė ankstyvajam geležies amžiui. Dar kitaip Raganukalnio ir Ziedonės mokyklos kapinynus datuoja J. Graudonis. Įvertinęs tai, kad greta griautinių kapų buvo rasta ir degintinių, kurie taip pat buvo apdėti akmenų konstrukcijomis ir tą faktą, kad laidojimo paprotys ėmė plisti apie 1000 metus pr. Kr., tyrinėtojas juos datavo I tūkstantmečio pr. Kr. pirmąja puse.

Kitas panašumų paieškų arealas plyti vakarų baltų tėvynėje Sembos pusiasalyje prie Baltijos jūros. K. Engelio „Vorgeschichte der Altpreussische Stämme“ (5) randame nuorodas į panašius griautinius kapus su akmeninėmis konstrukcijomis. Juos archeologas datavo IV–III amžiais pr. Kr. V. Šimėno ir V. Kulakovo veikale minima, kad gotų įtakoje plokštiniai kapai Sembos šiaurinėje dalyje atsirado naujosios eros pačioje pabaigoje ar naujosios pradžioje. Keliama mintis, jog „Iš čia analogiškas laidojimo paprotys slinko šiaurės rytų kryptimi. Archeologai nesutaria, ar tai vyko tik kultūrinių įtakų būdu, ar ir dėl dalies naujų gyventojų atėjimo“ (6).

Raudonėnų 1 kapo akmenų konstrukcija apatinių akmenų lygyje iš vakarų pusės(E. Jovaiša, 1975).

Aptartos paralelės orientuoja tyrinėtoją, kur yra plokštinių kapų su akmeninėmis konstrukcijomis tėvynė ir kuriam laikotarpiui reikia skirti Raudonėnų kapinyną. Tikra dovana datavimo klausimui išrišti tapo dvinariai įvijiniai Raudonėnų antsmilkiniai (9 il.). Trečiame moters kape rastieji žalvariniai įvijiniai antsmilkiniai ženkliai skiriasi nuo I–II amžiuose plačiai paplitusių įvijinių antsmilkinių Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros moterų kapuose (7). Raudonėnuose rastieji yra iš dviejų (nuo 2,46 cm iki 3,27 cm skersmens) narelių sunerti antsmilkiniai. Jie yra reta ir ankstyva vienanarių įvijinių antsmilkinių atmaina.

1975 metais Užnemunėje M. Michelbertas tyrinėjo Pažarsčio pilkapius (8). 54 pilkapio 1 mergaitės kape jis rado žalvarinius dvinarius įvijinius antsmilkinius ir įvijinį žiedą. Pažarsčio nareliai yra didesni už Raudonėnų (nuo 4,2 iki 4,3 cm skersmens). Tame pat pilkapyje buvo rastas 2 moters kapas, kurio įkapės gausesnės: žalvarinė apyrankė su gunkulais (pastorinimais), žalvarinė antkaklė trimitiniais galais, žalvarinės akinė ir labai profiliuota segės. M. Michelbertas 54 pilkapio radinius datuoja II amžiumi. Panašūs į Raudonėnų dvinariai antsmilkiniai rasti geografiškai netoliese buvusio Veršvų plokštinio kapinyno 21 moters kape. Jis skiriamas ankstyvųjų Veršvų kapinyno kapų grupei, kuri datuojama tarp 50 ir 200 metų (9). Reikia pasakyti, kad tradiciniai II amžiui skirtini įvijiniai antsmilkiniai gerokai skiriasi nuo dvinarių. Jie dažniausiai būna tarp 8 ir 10–11 cm skersmens. Kažkuo nepagaunamu skiriasi ir jų stilistika, – jie labiau nudailinti – „susigulėję“ savo formoje ir technologijoje. Mano manymu, ir Veršvų 21 kapo, ir Pažarsčio 54 pilkapio 1 kapo dvinarius antsmilkinius reikėtų datuoti B1b periodu – I amžiaus antrąja puse. Ir, grįžtant prie Raudonėnų kapų datavimo, reikia įvertinti sudėtingą kapų konstrukciją, kuri, kaip parodė tyrimai, turi sąryšį su laiku. Neabejotina, kad sudėtingesnes akmenines konstrukcijas statė ankstyvieji šių žemių gyventojai. Artėjant į mūsų laikus, jos tapo „abstrahuotos“ – pasitenkinama simboliškai kampuose sustatytais kertiniais akmenimis, kurie II amžiaus Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūroje simbolizavo amžinąjį namą. Na, o dvinariai antsmilkiniai akivaizdžiai nurodė ir naujųjų ateivių tėvynę, kuri buvo kažkur Sembos šiaurėje ar Nemuno žiočių apylinkėse. Kaip tik ankstyvojo geležies amžiaus antrosios pusės moterų papuošalų vienas pagrindinių motyvų buvo įvija. Įvijos menas kepuraitės ir kitų galvos dangos papuošalų, segių, apyrankių ir žiedų kūryboje yra neginčijamas vakarų baltų/aisčių metalų kultūros bruožas.

APŽVALGA

  1. Йовайша Е., Даканис Б. Новый тип грунтовых погребений в Литве. Археологические открытия 1975 года, Москва, 1976, с. 437; Jovaiša E. Raudonėnai. Mokslas ir gyvenimas. 1976, Nr. 11, p. 37-38; Jovaiša E. Raudonėnų kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. V., 1978. P. 51–55;
  2. Йовайша Э. Мировозрение балтов по данным пространственного ориентирования и внутреннего устройства погребении центральной Литвы I–IV вв. Vakarų baltų archeologija ir istorija, Klaipėda, 1989, p. 92–107.
  3. Граудонис Я. Латвия в эпоху поздней бронзы и раннего железа. Рига, 1967, с. 62–67.
  4. Граудонис Я. Латвия в эпоху поздней бронзы и раннего железа. Рига, 1967, с. 64–67, табл. 74:4,8,9.
  5. Engel C. Vorgeschichte der Altpreussische Stämme. Königsberg, 1935. Abb. 80.
  6. Šimėnas V. Kulakovas V. Užmirštieji prūsai. Archeologija, istorija, padavimai ir turistiniai maršrutai. Vilnius: Mintis, 1999, p. 78.
  7. Йовайша Э. Центральная Литва в I-IV вв. (на материалах погребальных памятников): Киев, 1987, c. 92–144.
  8. Michelbertas M. Pažarsčio (Prienų raj.) pilkapių tyrinėjimai 1975 metais. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. V., 1978. P. 61–64.
  9. 7. Йовайша Э. Центральная Литва в I-IV вв. (на материалах погребальных памятников): Киев, 1987, c. 241, 295.

Raudonėnų 1 kapas viršutinių akmenų lygyje. Matosi didžioji laužavietė ir apeiginio stulpo liekanos iš pietų pusės (E. Jovaiša, 1975).

Raudonėnų 1 kapo akmenų konstrukcija apatinių akmenų lygyje (E. Jovaiša, 1975).

Raudonėnų dvinarių antsmilkinių nešiosena pagal 3 moters kapo medžiagą. E. Jovaiša, 2019.